Japonijoje žodis „hanabi“ reiškia „ugnies gėlės“. Būtent taip japonai fejerverkus mato jau keturis šimtmečius, nuo pat 1613 metų, kai kinų pirkliai juos pirmą kartą pademonstravo šogunui Tokugavai Iejasu (Tokugawa Ieyasu) Nagasakio mieste. Dar gilesnes šaknis ši tradicija įleido 1733-aisiais, kai šogunas Jošimunė (Yoshimune) surengė pirmąjį viešą fejerverkų šou virš Sumidos upės Ede (dabartiniame Tokijuje), taip pagerbdamas nuo bado ir epidemijų mirusiųjų sielas. Ši tradicija gyva iki šiol – kasmetinis Sumidagavos fejerverkų festivalis yra vienas garsiausių visoje Japonijoje. Per šiuos šimtmečius japonai išugdė visiškai unikalų požiūrį į fejerverkų meną. Jis nuo europietiškojo skiriasi taip stipriai, kad, stebint japonišką ir europietišką šou vieną šalia kito, susidaro įspūdis, jog matai dvi visiškai skirtingas meno rūšis, kurias sieja tik naudojama ta pati medžiaga.
Pagrindinis skirtumas slypi elemente, kurį japonai vadina „warimono“. Tai sferinis fejerverko užtaisas, sprogimo metu į visas puses tobulai simetrišku rutuliu paskleidžiantis žvaigždes. Ši simetrija yra esminis kokybės kriterijus, pagal kurį konkursuose vertinami japonų pirotechnikai ir kurio meistriškumo siekiama metų metus. Nors „warimono“ turi daugiau nei dvi dešimtis atskirų porūšių, patys svarbiausi yra du: „kiku“ (chrizantema), kur žvaigždės iš centro skleidžiasi palikdamas ilgas „uodegėles“, tarsi gėlės žiedlapius, ir „botan“ (bijūnas), kur žvaigždės sprogsta be uodegėlių. Kiekvienas iš šių tipų turi savo specifinį grožį ir kelia skirtingus techninius iššūkius. Kiekvienas „warimono“ užtaisas yra kruopštus rankų darbas: pirotechnikas pincetu dėlioja sprogstamosios medžiagos granules į kiekvieną žvaigždę. Vieno užtaiso gamyba gali užtrukti net kelias savaites, o jokios mašinos negali atstoti žmogaus rankų tikslumo.
Tradiciškai spalvos buvo išgaunamos į parako mišinį įmaišant natūralius pigmentus ir mineralines druskas, o pats dizainas semdavosi įkvėpimo iš tradicinių japoniškų gėlių formų – kiekvieno sprogimo kibirkštys atstojo žiedlapius. XIX amžiuje, pradėjus naudoti kalio chloratą, japonų „hanabishi“ (fejerverkų meistrai) sugebėjo sukurti tokius ryškius ir daugiaspalvius efektus, kokių tuo metu nebuvo niekur kitur pasaulyje. Beje, vienas įdomiausių Japonijos fejerverkų istorijos faktų yra susijęs su XIX amžiaus Edu: du konkuruojantys meistrai, Kagija (Kagiya) ir Tamaja (Tamaya), turėjo savo dirbtuves skirtingose Riogoku (Ryogoku) tilto pusėse. Praeiviai, stebėdami dangų, šaukdavo to meistro vardą, kurio salvės jiems labiau patikdavo. Nors Tamajos dirbtuvės sudegė po sprogimo 1843 metais ir niekada nebuvo atstatytos, šie vardai fejerverkų festivaliuose tame rajone aidi iki pat šių dienų.
Omagari mieste, Akitos prefektūroje, kasmet vykstantis Nacionalinis fejerverkų konkursas pavadinimu Omagari Hanabi – pačių japonų vadinamas fejerverkų olimpiada – suburia apie 30 geriausių šalies pirotechnikų. Jie varžosi dėl prestižinio Ministro pirmininko prizo. Šio renginio metu iššaunama apie 20 tūkstančių fejerverkų, o jį stebėti susirenka iki 750 tūkstančių žiūrovų. Žmonės atsineša pikniko kilimėlius, tradicinio vasaros maisto ir tamsoje kantriai laukia, kol pirmoji salvė nušvies dangų virš Omono upės. Konkursas suskirstytas į keturias kategorijas: dieninę (kurioje vertinami dūmų efektai), „warimono“ (vertinamas sferos tobulumas ir spalvų grynumas), atvirosios kūrybos (čia demonstruojamos inovacijos) bei muzikinio sinchronizavimo (kai per nustatytą laiką reikia iššauti tam tikrą skaičių fejerverkų pagal konkretų garso takelį). Būtent šis detalumo lygis ir požiūris į fejerverką kaip į individualų meno kūrinį, kurio kiekviena smulkmena privalo būti tobula, paverčia japonišką pirotechniką unikaliu reiškiniu pasauliniame kontekste.
Europiečiai – o kartu su jais ir lietuviai – eina kiek kitu keliu. Europietiška pirotechnikos tradicija, ypač išsivysčiusi per pastaruosius du dešimtmečius, labiau orientuojasi į vadinamąjį piromuzikinį pasakojimą. Tai reiškia, kad fejerverkų šou suvokiamas kaip visuma: kiekvienas šūvis yra didesnės istorijos, sinchronizuotos su muzika, dalis. Čia vertinamas ne tiek atskiro užtaiso tobulumas, kiek viso pasirodymo emocinė trajektorija nuo pat pirmos sekundės iki didžiojo finalo. Europietiškame šou pirotechnikas tampa režisieriumi. Jis dirba su laiku, ritmu, spalvų kaita ir garso energija, geriausiu atveju sukurdamas kažką panašaus į filmą danguje – su aiškia pradžia, viduriu ir kulminacija, kur žiūrovas keliauja per emocijas vedamas šviesos ir muzikos. Pavyzdžiui, tarptautiniame Hanoverio fejerverkų konkurse, nuo 1991 metų vykstančiame „Herrenhäuser Gärten“ soduose, kiekviena komanda privalo atlikti privalomąjį kūrinį pagal tą pačią muziką, o laisvojoje programoje per dvidešimt penkias minutes papasakoti savo unikalią istoriją. Ten vertinama choreografija, sinchronizacija, spalvų paletė ir bendras meninis įspūdis.
Kai „Vilniaus saliutas“ 2024 metų rugsėjo 7 dieną Hanoverio konkurse pristatė savo programą „Ateitis vaidina praeityje“, pasakojančią apie Hanoverio kurfiursto Georgo I karūnavimą Didžiosios Britanijos karaliumi 1714 metais, jie padarė tai, kas buvo labai europietiška ir kartu labai lietuviška. Jie papasakojo istoriją, pirotechnikos pagalba sujungusią Hanoverio ir Britanijos karališkuosius rūmus, o fone skambėjo „The Beatles“ bei „Queen“ muzika. Ši programa akcentavo ne individualaus šūvio tobulumą, o tai, kaip visa seka – nuo pirmojo auksinio lietaus iki paskutinio sprogimo – sukūrė emocinę kelionę. Būtent tai privertė 11 500 žiūrovų ploti atsistojus ir įtikino dešimties narių profesionalų komisiją skirti pirmąją vietą lietuviams, už nugaros paliekant komandas iš Indijos, Slovakijos, Malaizijos ir Estijos. Projekto vadovas Artūras Zumeras po pasirodymo teigė, kad fejerverkai yra jų aistra, o varžytis tokioje iškilmingoje aplinkoje buvo didžiulis iššūkis.
Pagalvojus apie tai, kas kasmet vyksta Hanoverio konkurse, galima labai aiškiai pamatyti šį europietišką požiūrį. 2026 metais konkursas vyks tema „Šiaurės pašvaisčių šokis“, sukviesiantis komandas iš šiaurės šalių. Privalomuoju kūriniu pasirinktas Gustavo Holsto (Gustav Holst) „Jupiteris“ iš orkestrinės siuitos „Planetos“, atliekamas NDR radijo filharmonijos. Po jo kiekviena komanda turės dvidešimt minučių laisvajai programai, kurioje galės kurti savo šviesų ir garsų istoriją. Japonų pirotechnikas turbūt pirmiausia suktų galvą, kaip sukurti tobulą sferinį „warimono“ su šiaurės pašvaistės spalvomis. Europietis galvotų, kaip sukonstruoti dvidešimties minučių istoriją, paverčiančią dangų kino ekranu. O lietuviai, sprendžiant iš to, ką matėme Hanoveryje 2024-aisiais, greičiausiai ieškotų būdų, kaip sujungti istoriją, emociją ir techninį tikslumą į vieną nepertraukiamą patirtį.
Fejerverkų menas, kaip ir bet kuri kita meno rūšis, tik tobulėja nuo skirtingų požiūrių ir tradicijų egzistavimo. Lietuviška pirotechnika, per pastarąjį dešimtmetį įrodžiusi galinti konkuruoti su geriausiais Europoje, šiame pokalbyje turi savo unikalų balsą. Jis nėra nei grynai japoniškas, nei tipiškai vakarietiškas – tai veikiau kažkas per vidurį, kur techninis tikslumas susipina su istorijos kūrimo užmoju ir drąsiu kūrybiniu mąstymu. Akivaizdu, kad šis derinys veikia, nes rezultatai kalba patys už save. Galbūt vieną dieną Hanoveryje ar kokiame nors kitame tarptautiniame konkurse lietuviai ir japonai stos prie tos pačios starto linijos. Tai būtų vienas įdomiausių susitikimų, kokius tik galėtų išvysti fejerverkų pasaulis – du fundamentaliai skirtingi požiūriai į tą patį meną, susitikę po tuo pačiu dangumi, neabejotinai sukurtų reginį, kurio niekas iš anksto negalėtų nuspėti.