Rūta Vainienė
Komentaras Lietuvos radijui
Valdantieji dar kartą renkasi į koalicijos tarybą aptarti kitų metų biudžeto reikalų. Pagrindinis klausimas – jau kitais metais pradėti vykdyti Konstitucinio teismo sprendimą kompensuoti per krizę sumažintas senatvės pensijas. Partneriai siūlo didinti kitų metų deficitą ir daugiau skolintis. Vyriausybė tuo tarpu yra pavedusi Socialinės apsaugos ir darbo ministerijai pasiūlymus dėl kompensavimo pateikti iki kitų metų gegužės, tikintis kompensavimą pradėti 2015 metais.
Pastaruosius penkerius metus Sodra sparčiai klimpo į skolas. Bendra „Sodros“ skola metų pabaigoje viršys 11 milijardų litų. Palūkanos už paskolas sudaro apie pusę milijardo litų, ir taip kasmet. Pensijų kompensavimui reikalinga suma, arba „Sodros“ skola pensininkams – dar apie milijardas litų. Ši skola nuo kitų „Sodros“ skolų skiriasi tuo, kad jai neskaičiuojamos palūkanos ir nėra sutartimi nustatytų grąžinimo terminų. Planuojamos „Sodros“ pajamos, potencialus skolų grąžinimo šaltinis, kitais metais – beveik 10 milijardų litų. Tačiau šių pajamų nepakanka kitų metų einamosioms išmokoms padengti. Todėl „Sodros“ deficitas 2014 metais sieks 1,2 milijardo litų, tiek pat didės ir skola.
Nepaisant čia pateiktų dramatiškų skaičių, greitą pensijų kompensavimą galima vertinti visai „šaltai“, ką ir daro tai siūlantys koalicijos partneriai. Ir ne tik „šaltai“, bet ir argumentuotai. Juk iš esmės – Sodra vis tiek yra skolinga, skirtumas tik – kam ji skolinga. Jei būtų kompensuotos pensijos ir padidintas deficitas, sumažėtų skola pensininkams, o padidėtų skola bankams arba valstybės skola už išleistus vertybinius popierius. Taip, ta naujoji skola kainuotų, atsirastų jos grąžinimo terminai. Nematoma ir neapskaityta, bet Konstitucinio teismo priteista skola virstų matoma ir apskaitoma. Žmonės būtų patenkinti, teisingumas atstatytas, skaidrumo būtų daugiau. Politikai gautų ko norėję – taip siekiamą algą už nuveiktą darbą – rinkėjų balsus. Pablogėtų statistiniai rodikliai, bet juk jie atspindėtų tikrąją padėtį, o be to juk – „žmogus svarbiau“. Tegu skolina tie, kas nori skolinti, o ne tie, iš kurių buvo per prievartą pasiskolinta.
Toks požiūris iš tiesų būtų bene vienintelis ar dominuotų, jei nekirbėtų esminis klausimas ir nekankintų esminė abejonė. Ar tikrai Konstitucija nustato tai, ką išaiškino Konstitucinis teismas? Ar tikrai šioje šalyje, nors ir tvanas, bet negalima mažinti valdiškų algų ir pensijų, o tai padarius būtina kompensuoti? Ir jei taip, tai kokių finansinių pasekmių galime tikėtis? Juk bet kokia neatsakingų politikų valia pakelti pensijas, tarnautojų algas, net jei tam nėra ekonominio pagrindo, ilgainiui valstybę ves į bankrotą. Nereikia nei piktos valios. Bet koks ekonominės padėties svyravimas grasina tuo pačiu. Pasirinkimai tada tampa tik tokie: kam negrąžinti skolos?
Sunku patikėti, kad Konstitucijos kūrėjai būtų to siekę. Kad kurdami jos nuostatas galvojo apie rojų žemėje, neribotas gėrybes ir ekonomikos judėjimą tik viena kryptimi – aukštyn. Nesinori veltis į kartais tikrai keistus Konstitucinio teismo nutarimus apie „Sodros“ pensiją, kaip nuosavybę. Ko tikrai norisi, tai diskusijos, ar ne laikas keisti pagrindinį valstybės įstatymą, jei jo nuostatų įgyvendinimas gali į bankrotą nuvesti ir pačią valstybę.
