Būtinybė keisti Darbo kodeksą yra ne tik subrendusi, ji jau persirpusi ir gresianti supūti kaip koks laiku nenuskintas obuolys. Panašu, kad tai jau suprato viso politinio spektro politikai, nuo liberalų iki socialdemokratų. Suprato netgi kairuolišką ideologiją ramstantys mokslininkai, dalyvavę išgarsėjusio socialinio modelio kūrime. Susidaro įspūdis, kad reikėjo išleisti milijonus tik tam, kad rastųsi daugiau sutarimo ties akivaizdžiais dalykais. Akivaizdūs jie ir istorijoje, ir geografijoje. Pavyzdžiui, Europos Komisijos vertimų direktorate vertėjai bene 2 dienas per savaitę dirba namuose. Darbo kontraktas ten taip pat nebūtinai nuolatinis – iki jo neretai reikia ilgokai padirbėti lygiai tokį patį darbą, bet pagal terminuotas darbo sutartis. Mūsų Darbo kodeksas yra gelžbetoninis ne tik lyginant jį su Lietuvos socialistinės respublikos darbo įstatymų kodeksu, kurį įdomumo dėlei irgi galima rasti teisės aktų registre. Jis yra rigidiškas lyginant su kitų šalių darbo santykių reglamentais ir tai puikiai atsispindi Pasaulio banko „Doing Business“ vertinimuose. Esame šešta nuo galo valstybė Europos Sąjungoje ir 127 iš 183 pasaulio valstybių. Įstrigę darbo santykiuose, kaip kokia žuvis tinkluose.
Tačiau nepaisant visų įrodymų, diskusijos ir vėl užvirė aršios. Pirmosios sukilo profsąjungos. Surašė 25 punktus, kuriuose neva tai bloginamos sąlygos darbuotojams. Skandalas subliuško, kai naujojo kodekso autoriai pakomentavo visus šiuos priekaištus. Paaiškėjo, kad profsąjungų teiginiai arba netikslūs, arba nenuoseklūs, arba nepagrįsti. Nėra tų baubų, kuriais gąsdina profsąjungos. Įsigilinus, siūlomi pakeitimai nėra ne tik radikalūs, revoliucingi, jie kaip tik – gana nuosaikūs, palyginus su tuo, kaip pakito darbo specifika per pastaruosius 10 metų.
