Šį antradienį, rugsėjo 23 dieną, Prienų rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojos Rimos Zablackienės ir Jiezno seniūno Algio Bartusevičiaus vadovaujama delegacija vyks į Suvalkus. Suvalkų apskrities seniūnijos rūmuose įvyks tarptautinio projekto „Šiandien atgyja istorija“ renginys – parodos, skirtos generolui grafui Liudvikui Mykolui Pacui, pristatymas. Projektą remia Europos Sąjungos Kaimyninių regionų veiklos fondas, Suvalkų savivaldybė – savo biudžetu, Jiezno seniūnija – plačiais savo istorinio paveldo tyrinėjimais.
Renginyje svarbiausios mintys bus skirtos du kaimyninius kraštus, dvi valstybes vienijančio Liudviko Mykolo Paco asmenybei ir įvairiapusei jo veiklai.
Kautis iki paskutiniųjų…
1812 m. gruodžio mėnesį, jau traukdamasis Napoleono asmeninės apsaugos gretose, L. M. Pacas aplankė Pažaislio vienuolyną, kur pagerbė LDK kanclerio Kristupo Zigmanto Paco kapą. Po kelių dienų išbadėję, plėšikaujantys prancūzų būriai vienuolyną apiplėšė. Mūsų turimais duomenimis, generolas savo buvusiame Jiezno dvare 1808-1835 metais niekada nebuvo.
1812 m. gruodžio 12 dieną Rusijos caras Aleksandras I išleido manifestą, kuriuo pareikalavo visus, rėmusius Napoleoną, carinės imperijos valdinius sugrįžti į imperiją. Negrįžus buvo grasinama dvarų atėmimu. 1813 m. caras sudarė komisiją, skirtą tokių dvarų konfiskavimui.
L. M. Pacas, tikėdamas galima Tėvynes viltimi, ir toliau laikėsi imperatoriui Napoleonui Bonapartui duotos priesaikos. 1813 metais gegužės mūšyje prie Liutceno prancūzų jungtinės pajėgos sumušė sąjungininkų koaliciją. Šiame mūšyje labai pasižymėjo ir L. M. Pacas, už tai jis buvo apdovanotas Didžiuoju karinio didvyriškumo kryžiumi (Pacowie, p.309). Po savaitės, gegužės 8 dieną, Napoleonas sutriuškino savo priešininkus prie Drezdeno ir sudarė su jais kelių mėnesių paliaubas (Ten pat). Už didvyriškumą šiame mūšyje L. M. Pacas buvo apdovanotas aukščiausiu buvusios Jungtinės Respublikos apdovanojimu – Šventojo Stanislovo ordinu.
Nuo 1814 m. sausio 4 dienos Napoleonas jam pavedė vadovauti lenkiškiesiems ir lietuviškiesiems lengvosios kavalerijos pulkams, o sausio 12 dieną jam buvo suteiktas divizijos generolo laipsnis (Ten pat). Pacas su savo vadovaujamais pulkais buvo numatęs dar kelis mėnesius tęsti kovą, tačiau 1813 m. balandžio 6 dieną Napoleonas atsistatydino iš imperatoriaus pareigų, jo priešininkai jį ištrėmė į Elbos salą. Generolas L. M. Pacas atsistatydino iš Prancūzijos ginkluotųjų pajėgų ir išvyko į Angliją. 1815 m. „šimto dienų“ nesėkmingame Napoleono sugrįžime jis jau nedalyvavo.
L. M. Pacas žavėjosi Anglijos politiniu modeliu – pastovia, stabilia konstitucine monarchija. Būdamas Anglijoje, jis sėmėsi ūkininkavimo žemės ūkyje patirties. Jis puikiai suprato, kad Lenkijoje ir Lietuvoje buvęs baudžiavinis ūkis jau yra atgyvenęs, domėjosi laisvosios fermerystės ūkiu. Čia, Anglijoje, subrendo ir jo naujųjų aristokratiškųjų Dauspudos rūmų projektas.
Sugrįžimas į Lenkiją
1815 m. po Vienos kongrese atkurtos kongresinės Lenkijos karalystės (jai priklausė ir mūsų Užnemunė) su plačiomis autonominėmis teisėmis, seimu, kariuomene, savo valdymo aparatu, sava valiuta ir įstatymais, atkūrimo, Rusijos caras Aleksandras I paskelbė amnestiją visiems, kariavusiems Napoleono Bonaparto pusėje, ir grąžino jiems valdžios atimtus dvarus. L. M. Pacas sugrįžo į Dauspudą ir Rožaną, pradėjo ūkininkauti. Liudvikas buvo paskutinysis savo giminėje, tad jam rūpėjo ir savos šeimos lizdas, ir palikuonys.
Nesėkmingas pasirinkimas
L. M. Pacui patiko Ona Sapiegaitė, Aleksandro Sapiegos ir Onos iš Zamoiskių dukra.
Jis į ją atkreipė dėmesį dar XVIII a. pabaigoje, gyvendamas Paryžiuje, kvartale šalia Sapiegų šeimos. Sapiegų šeima išsiskyrė, ir O. Sapiegaitę Vilniuje auklėjo mama, kuri buvo labai savarankiška, ambicinga ir patriotiška. Dukra Ona Vilniuje subrendo ir, pagal amžininkų atsiminimus, buvo graži, miela ir švelni. O. Sapiegaitės rankos Vilniuje ėmė siekti du kandidatai – grafas L. M. Pacas ir kunigaikštis Adomas Jurgis Čartorickis.
Adomas Jurgis Čartorickis (1770-1861)
Kunigaikštis buvo kilęs iš garsiosios LDK didikų Čartorickių giminės. Būdamas patriotas, 1792 m. kovėsi su prorusiškos Targovicos konfederacijos šalininkais. Bijodamas, kad giminės dvarai bus nusavinti, 1795 m. pradėjo tarnauti Rusijos imperatorei Jekaterinai II, nuo 1801 m. tapo imperatoriaus Aleksandro I svarbiausiuoju patarėju, 1804-1806 m. buvo Rusijos užsienio reikalų ministru, o nuo 1805 m. – Rusijos Senato ir Valstybės tarybos nariu. Lietuvai ypatingai svarbu tai, kad jis 1803-1824 m. buvo Vilniaus universiteto ir Vilniaus švietimo apygardos kuratoriumi. Mūsų Alma Mater tuo metu pasižymėjo liberalumu, čia plito Vakarų Europos švietėjų idėjos. A. Čartorickio ir L. M. Paco požiūris į Tėvynės atkūrimą skyrėsi. Pirmasis siekė atgaivinti Lenkiją su Rusijos pagalba ir esant jos sudėtyje, LDK net neminėdamas. O antrasis manė, kad tai atsitiks su Vakarų valstybių pagalba ir kad Lenkijos valstybėje LDK turės autonomiją.
Dvikovos
Vis dėlto viską lėmė ne politinės mąstysenos atspalviai, o, pasak lenkų istoriko Mareko Sidoro, O. Sapiegaitės motinos apsisprendimas: „Ši labiau dukrą norėjo išleisti už Adomo Čartorickio negu už Paco, kuris jai labiau priminė keistuolį (www.astn.pl/r2010/ongi.htm).
L. M. Pacas, jausdamasis atstumtas, iškvietė konkurentą 1816 m. į dvikovą, bet tąsyk tai abiejų su humoru buvo suprasta ir palaikyta pasikarščiavimu. Deja, įtampa, siekiant kunigaikštytės rankos, augo, ir konkurentai dukart stojo vienas prieš kitą mirties žaidime. Pirmoji jų dvikova 1817 m. baigėsi L. M. Paco sužeidimu: „Po dvikovos šis pareiškė, kad kai tik pasveiks, vėl kvies į dvikovą, kol vienas iš jų nekris lavonu“ ( Ten pat). Antroji dvikova įvyko 1818 m. pavasarį, jau abiem konkurentams atšventus vedybas. Dvikovoje buvo lengvai sužeistas A. Čartorickis, kurį vėliau gydė imperatoriaus Aleksandro I asmeninis gydytojas.
A. Čartorickis vedė Sofiją Sapiegaitę 1817 m. birželio 25 dieną, gyvenime jiedu susilaukė dviejų sūnų ir dviejų dukterų. L. M. Pacas 1817 m. lapkričio 27 d. vedė grafaitę Karoliną Malachovskytę, žinomo lenkų generolo Stanislovo Malachovskio dukrą. Vestuvinę kelionę jaunavedžiai praleido keliaudami po Italiją, aplankydami Romą, Florenciją, Pompėją. Santuokoje jie abu buvo laimingi ir gerai sutarė. 1819 m. vasario 19 dieną jiedu susilaukė dukters Liudvikos, o 1821 metų kovo 9 dieną – sūnaus Jurgio. Deja, greit po vedybų Karolina susirgo džiova ir su trumpomis pertraukomis gydėsi užsienyje, daugiausiai Prancūzijoje. Nežiūrint didelių pastangų, liga progresavo. Ją dar labiau apsunkino jaunėlio Jurgio mirtis 1822 m. rugpjūtį. Karolina užgeso ant Liudviko Mykolo rankų 1822 m. gruodžio 22 d. Monpeljė, Prancūzijoje (Ten pat). Dukra Liudvika buvo paskutinioji iš taip garsios šeimos. Tėvui pageidaujant, jos auklėjimą perėmė Mykolo Liudviko sesuo Zofija Aleksandra, tuo metu Niesielovska. Liudvika buvo auklėjama Romos Šventosios širdies bažnyčios mokykloje.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
