Jonas Kavaliauskas
Rugsėjo 15 d. Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius Facebook paskyroje pranešė, jog „ Nemune ties Birštono piliakalniu Klaipėdos universiteto mokslininkės dr. Elenos Pranckėnaitės vadovaujamai archeologų komandai, remiantis istorine medžiaga ir atliekant povandeninius žvalgymus, pavyko surasti legendinio Birštono banginuko vietą ir įsitikinti, kad tai tikrai yra tas pats, seniai po vandeniu pasislėpęs objektas“.
Gera ir intriguojanti naujiena. Tiesa, dar liepos mėnesį banginuko buvimo vietos ieškojo kita narų komanda ir sonaru taip pat buvo konstatuota galima vieta, kur po Kauno marių vandeniu „ilsisi“ istorinis „Vytauto“ šaltinį saugantis Banginukas. Liepą vykusios paieškos buvo aprašytos ir spaudoje, nes žurnalistai buvo pakviesti jų pamatyti.
Rugsėjo vidurio naujiena atėjo patyliukais. Tiesa, Birštono muziejaus direktorius Simonas Matulevičius nelabai sutinka su tokiu teiginiu, nes, anot jo, su Klaipėdos universiteto mokslininkės dr. Elenos Pranckėnaitės ir jos vadovaujama archeologų komanda pokalbiai dėl Banginuko paieškų prasidėjo dar 2024 metais. Deja, dėl didelio užimtumo archeologai galėjo atvykti tik šiomis dienomis ir atliko paieškos, o kartu ir mokslinius, tyrimus. Paieškos, pasak S. Matulevičiaus, buvo sėkmingos ir dabar žinomos Banginuko vietos po vandeniu koordinatės, o virš jos ant vandens paviršiaus palikti balti žymekliai.
Pasak Birštono muziejaus direktoriaus, rugsėjo 15 d. apie 14 val. tiksli Banginuko buvimo vieta buvo nustatyta, o apie tai paskelbta po kelių valandų. S. Matulevičius pripažino, jog galbūt viešumo pritrūko, bet tiesiog dėl didelio užimtumo buvo pamiršta pranešti spaudos atstovams. Iš kitos pusės, anot direktoriaus, geriau informaciją pateikti po padaryto darbo, o ne dar jam neprasidėjus ir neturint konkrečių rezultatų. Muziejaus vadovas įsitikinęs, jog mokslininkų komanda paskelbs pranešimą apie savo atliktus tyrimus. Kalbėdamas apie liepą vykusią Banginuko paiešką, S. Matulevičius teigė, jog tai buvo privati iniciatyva. Pasak jo, konkrečių žinių, ar buvo tada surasta skulptūros buvimo vieta, jis neturėjo.
Paskelbtoje informacijoje rašoma, jog Elenos Pranckėnaitės vadovaujama archeologų komanda tyrimus vykdė, gavusi Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos leidimą, suderinusi su Nemuno kilpų regioniniu parku ir Birštono savivaldybės administracija.
Birštono vicemeras Edvardas Citvaras pasakė, jog Banginuko buvimo vietos po vandeniu paieškos buvo pradėtos Birštono muziejaus iniciatyva. Pasak jo, mokslininkai ilgai ruošėsi šiam projektui ir sėkmingai jį atliko. Vicemero manymu, kas bus toliau, dar neaišku, nes, jo manymu, skulptūrą iškelti nebūtina. Iš kitos pusės, reikalingos diskusijos apie galimybes atverti tą vietą kurorto gyventojams ir svečiams.
S. Matulevičius, skelbdamas naujieną, priminė ir Banginuko atsiradimo istoriją: „Dar XIX amžiaus viduryje medicinos mokslininkai aprašė sūriuosius Birštono šaltinius ir atkreipė dėmesį į Pilies (dabartinio Vytauto) kalno papėdėje trykštančius du šaltinius, apžvelgdami jų chemines savybes. XIX amžiaus pabaigoje Vytauto kalno papėdėje esantis mineralinio vandens šaltinis pavadintas kurorto savininko Ignacijaus Kvintos dukters Viktorijos vardu ir taip buvo iki Pirmojo pasaulinio karo pabaigos, kuomet jau kunigas, rašytojas, publicistas Juozas Tumas-Vaižgantas atkreipė dėmesį į Birštono gydomuosius šaltinius, o JAV lietuvių bendruomenės laikraštyje „Tėvynės balsas“ 1922 metais publikuotame straipsnyje „Birštono gydomoji vieta“ aptarė tuomečio „Viktorijos“ šaltinio gydomąsias savybes, šį vandenį įvardijęs „Vytauto kalno ašarėlėmis“. Šiam pavadinimui sutrumpėjus, žmonių vartosenoje prigijo „Vytauto“ pavadinimas. Kadangi „Vytauto“ šaltinis tryško prie pat Nemuno vagos, siekiant jį apsaugoti nuo aplinkos poveikio ir sudaryti galimybę mineralinį vandenį vartoti vietoje, kurortinio sezono metu virš šaltinio būdavo pastatoma medinė pavėsinė, tačiau pavasarinių potvynių bei ledonešių metu kiekvienais metais nunešama. Dėl šios priežasties 1927 metais atlikti šaltinio tvarkymo darbai, kuriems vadovavo tuometinis Lietuvos Raudonojo Kryžiaus organizacijos statybos darbų vedėjas, architektas Romanas Steikūnas. Šių darbų metu pirmiausia sutvarkytas šaltinio šulinys, jam apsaugoti numatytas pastatyti betoninis ledlaužis. Siekiant, kad ledlaužis būtų ne tik funkcionalus, bet ir estetiškai patrauklesnis, po kurio laiko architektas jam suteikė žuvies pavidalą, iš kurios burnos angos tekėjo šaltinio mineralinis vanduo. Tad nuo 1928 metų Birštono kurorto gyventojai ir svečiai mineralinį vandenį „Vytautas“ jau vartojo jį semdami iš šio stilizuoto šaltinio, kuriam prigijo „banginuko“ vardas, o vieta tapo ypač populiari susitikimų, fotografavimosi vieta. „Banginukas“ tapo gerai atpažįstamu Birštono akcentu, savotišku Birštono simboliu. 1959 metais pastačius Kauno hidroelektrinę, pakilęs Nemuno vanduo užliejo šį Birštono simbolį. Tačiau ir atsidūręs po vandeniu, niekada nebuvo pamirštas, „Banginuko“ skulptūros vaizdiniai naudoti atvirukuose, ženkleliuose ir kitur, o atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, „Banginuko“ vardas prigijo Birštono herbui“.
