„Graži Lietuva – tai gražus žmogus, pilnas gerumo, meilės, užuojautos. Tai darbščios, kūrybingos dvasios, aukštos moralės žmogus, savo fizine ir intelektualine veikla saugantis ir gausinantis grožį gamtoje ir visuomenėje. Nes grožis – tai gėris“ (Justinas Marcinkevičius).
Penktadienio popietę Prienų J.Marcinkevičiaus viešojoje bibliotekoje vyko istorinė pamoka – susitikimas „Lietuvių tautos išlikimo drama“. Gal vėsus spalio oras, o gal pamokos tema, sukvietė tik nedidelį būrelį bendraminčių, mylinčių ir norinčių matyti gražią Lietuvą.
Netradicinę pamoką apie Lietuvą ir jos istorijos peripetijas pradėjo draugijos „Lietuvai pagražinti“ valdybos pirmininkas Juozas Dingelis. Jis papasakojo apie draugijos atsiradimą. Ji įkurta 1921 metais. Jos pirmininku buvo Juozas Tumas-Vaižgantas – Lietuvos rašytojas, spaudos darbuotojas, literatūros istorikas, kritikas, visuomenės veikėjas, pedagogas, kunigas. Jo noras – pagražinti Lietuvą, sugrąžinti istoriją, nes, kaip sakė, „nėra pasaulyje gražesnio krašto, kaip Lietuva“. Kad turi lietuviško kraujo, ypač didžiuojasi kažkelintoji karta emigrantų. Jie sako, kad tai yra didelė garbė. Pats J. Dingelis, išmaišęs kone visą pasaulį, pasakojo apie susitikimus, pokalbius su išeiviais, kurie tapdavo draugijos nariais, kurdavo skyrius. Tai ne tik parašas ar kalba, tačiau ir darbai, kuriais bandoma atkurti Lietuvos istoriją, kuri yra „apkramtyta“, kurios faktiniai dokumentai sunaikinti arba labai giliai paslėpti. Tačiau vieno niekas negalėjo sunaikinti, tai piliakalnių, kurie mena gilias ir senas lietuvybės tradicijas ir istoriją.
Kaip sakė draugijos valdybos pirmininkas, draugijai priklausė daug žmonių, kurie žinomi, gerbiami ir mylimi, tai kanauninkas Juozas Tumas-Vaižgantas, dailininkė Sofija Veiverytė, monsinjoras Kazimieras Vasiliauskas – mūsų antrasis Vaižgantas, poetas Justinas Marcinkevičius, generolas-leitenantas Vladas Nagevičius, pulkininkas Vladas Braziulevičius ir daug kitų žymių žmonių, kurie visa esybe mylėjo ir myli Lietuvą, nori ją matyti gražią ir turtingą istorija.
O profesorius Romualdas Grigas, išleidęs knygą „Lietuvių tautos išlikimo drama“, supažindino su Lietuvos istorija. Jis sakė, jog vienintelė Lietuva turi piliakalnių sistemą, kuria gali pasigirti. Piliakalniai – tai nebylūs liudininkai. Dauguma jų buvo supilti ritualinėms apeigoms, kaip sakrali vietinės bendruomenės susirinkimo vieta. Tai buvo šventyklos po atviru dangumi. Su pasaulio Kūrėju, su Gamta mūsų protėviai bendravo, juto ją tiesiogiai, neslegiami mūro sienų. Visa tai labai svarbu mūsų istorijai. Pasak profesoriaus, labai gaila, kad tik maža dalelė piliakalnių atgimė, o didžiuma apaugę medžiais, apleisti. Be to, iš istorijos šaltinių žinoma, kad III-IV a. po hunų atsibastymo, dalis mūsų protėvių baltų užsikrėtė nomadų dvasia. V-VI a. ištuštėjo pietinių galindų, sūduvių žemės. Ženkli jų dalis patraukė į Europą, į tuomet dar egzistavusią Romos imperiją. Mūsų protėviams susigriebus, Tėvynė privalėjo įgyti konkretesnius fizinius kontūrus ir dvasinės kultūros akcentus. Tuomet ir buvo prisiminta nuo seno piltų piliakalnių idėja…
Draugija „Lietuvai pagražinti“ kreipiasi į Vyriausybę ir prašo, kad vieni iš kalendorinių metų (geriausiai 2016-2018-ieji) būtų paskelbti piliakalnių atminties, jų tvarkymo metais. Jie stengiasi, kad lietuviškieji piliakalniai būtų įrašyti į UNESCO pasaulio saugomų objektų sąvadą. „Juk pasėtai sėklai reikia padėti suvešėti“, – pridūrė draugijos pirmininkas.
Knyga „Lietuvių tautos išlikimo drama“
Apie šios knygos turinį profesorius Romualdas Grigas kalbėtų ir kalbėtų. Tai jo atlikti tyrimai, surinkti istoriniai faktai ir medžiaga apie lietuvius ir Lietuvą.
R. Grigas – profesorius, habilituotas daktaras, Lietuvos Mokslų akademijos narys emeritas, šalyje gerai žinomas sociologas, vadybos žinovas, filosofas ir tautotyrininkas. Parašė apie tūkstantį mokslinių ir beveik tiek pat publicistikos straipsnių, taip pat išleido keliolika monografijų bei esė knygų.
„Lietuvių tautos išlikimo drama“– naujausias R. Grigo darbas. Įgudusia mokslininko ir rašytojo ranka parašytoje knygoje gausu istorinės informacijos. Dėmesį patraukia dramatiškos lietuvių tautos istorijos nutylėjimų atskleidimas, pats žinių perteikimas, kuris praskleidžia nežinomybės skraistę ir leidžia mums suvokti, kad be galo daug informacijos, faktų buvo nuslėpta. Tai ir verčia mus susimąstyti apie prosenelius, kurie neleido mirti lietuvybei, o ji įsišaknijo ir leidžia vis naujas atžalas.
Ši knyga apie lietuvių tautą ir ją supantį pasaulį. Ji padeda lietuviams atsakingiau vertinti ne tik savo, bet ir kitų šalių elgseną, ypač tų, kurie turi daugiau galių ir įtakos. Tai istorinis vadovėlis, kurio turinys turėtų apversti aukštyn kojom mokyklinių istorijos vadovėlių teikiamą informaciją.
Mūsų ištakos buvo labai plačios, o mūsų tautos paveldas jaučiamas ne tik Lietuvoje, bet net iki Baikalo ežero. Mūsų prosenelių dvasinio paveldo atgarsiai jaučiami net Indijos, Kinijos pasienyje. Tai intriguojanti informacija, kurios dėka galime sužinoti ir papildyti žinias apie savo prosenelių kultūrines, dvasinio pasaulio vertybes.
O renginio metu vyrų vokalinis ansamblis „Bijūnas“ pradžiugino susirinkusius lietuvių autorių dainomis. Tačiau ypač maloni buvo pirmoji ansamblio pasirinkta daina, kurios žodžius beveik visi kartojo. Tai J. Marcinkevičiaus eilės „Tai gražiai mane augino“, kurios buvo kaip padėka kraštui, kuriame augo ir mokėsi didysis poetas, kurio vardu pavadinta biblioteka, kurio vardas skamba ir skambės daugelio lūpose.
