Vilija Čiapaitė
Kai vykau Siponių link, pajutau didelį džiaugsmą, nes čia vis dar vilnijo apsunkusių varpų laukai, laukiantys darbščių rankų prisidėjimo. Vykau su tikslu, bet iki galutinio sustojimo mėgavausi švelniu vėjeliu pro atvirą langą ir stengiausi pilna burna įkvėpti gryno oro. Čia geltoniu nusidažiusius laukus keitė žaliuojančių medžių paunksmė, gražiai sutūpę pakelėje ir tolėliau namai, kurių darželiuose puikavosi gėlynai… Viso grožio neaprašysi, o išgryninto oro nenusakysi! Vykome į Siponių kraštą, kur laukė daug staigmenų. Šiais metais šio krašto bendruomenė su nenuilstančia pirmininke Vijole Skorodumoviene, subūrusia entuziastus ir idėjų nestokojančią komandą, įgyvendina projektą „Bendruomenė – kaimo gyvybės šaltinis“. Tai tik viena šventės dalis. Ji, skirta tiems, kurie palieka ateitiems kartoms didelį pėdsaką, kurio išminti keliukai palaipsniui virsta keliu, o vėliau ir visu vieškeliu.
15 metų veiklos jubiliejus
Bendruomenės 15-os metų veiklą susirinko pažymėti, o ir kartu pabūti draugėje nemažas siponiškių būrys. Pirmininkė, kaip vijurkas stengėsi, kad kiekvienam būtų patogu, nes oras pranašavo lietutį. Šventę pradėjo siponiškės Nijolės Jasinavičienės sukurtu himnu Siponims. Tai buvo tarsi raktas, kuris atrakino šventines duris. Vedėja puikiai išvardino bendruomenės narių veiklą, kurie ranka rankon dirba, rašo projektus, juos įgyvendina, taip, kad kraštas būtų ne tik žinomas, bet kad jame būtų gyventi gera. Čia jie užsiima sveikatinimu, švietėjiškumu, kelionių organizavimu ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų, krikščioniškų apeigų bei švenčių prisijaukinimu, jų grąžinimu iš užmaršties, nes jos pradėjo dulkėmis apsinešti… Net nesuminėsi visų darbų, kurie ypač svarbūs ne tik bendruomenės žmonėms, bet ir atvykusiems čia įsikurti.
Siponių mokyklos 105 metų jubiliejus
Kaip žinia, Siponys jau nebeturi mokyklos. Tačiau istorijos puslapiai liudija, kad prieš 105 metus čia įsikūrė pirmoji švietimo įstaiga. Kaskart ji keitė statusą, vietą. Buvo septynmetė, aštuonmetė, dešimtmetė, o mažėjant mokinių skaičiui buvo likusi tik pradžios mokykla. Tačiau ji neatsilaikė, nes sumažėjus mokinių skaičiui buvo uždaryta. Taip buvo netekta šviesos židinio…
Kaimo teatras atgijo
Prieš 60 metų Siponys didžiavosi turėdami kaimo teatrą. Jis kuriam laikui buvo tarsi prigulęs, kad sustiprėtų, susigulėtų ir štai, bendruomenė jį atgaivino, jam pradėjo vadovauti rež. Asta Letkauskienė. Jos idėjos, mokėjimas improvizuoti scenoje sulaukė nemažo žiūrovų dėmesio tiek Siponių krašte, tiek daugelyje Lietuvos rengiamų mėgėjų teatrų švenčių ir festivalių. Šią šventinę dieną Siponių kaimo teatras debiutavo su šiuolaikišku spektakliu „Petras Kurmelis“, sulaukusiu daug juoko, gerų emocijų ir pamokų, kad „Petrų Kurmelių“ yra ir šiandieniniame gyvenime.
Biblioteka – šviesos žiburys, sutraukiantis, suburiantis
Vienintelis šviesos, žinių, susibūrimo židinys, kuris ypač pamėgtas vietinių, yra biblioteka. Čia renkasi siponiškiai pabendrauti, pasidalinti mintimis. Skaityti knygas, jas aptarti. Juk biblioteka karts nuo karto tampa vis šviesiau šviečiančiu žiburiu, sujungiančiu čia gyvenančius į vieną kumštį. Tuo ir stipri bendruomenė, nes ranka rankon dirbdami jie atranda vis daugiau idėjų, kurias puikiai įgyvendina.
Šventės metu kaskart pradžiugindavo ilgametė a.a. Seimo nario Juozo Palionio draugyste vainikuota vokalinė instrumentinei grupė „Pavakarys“ (vad. Regina ir Alvydas Tamašauskai). Be abejo, kaip be šv.Onos – Duonos ponios paminėjimo! Buvo sukviestos visos šventiniame renginyje buvusios varduvininkės, o jas pasveikino Seimo narys Andrius Palionis.
Juk jau laukai laukia žemdirbių, kurie nukirs varpas, iškuls ir jas saugiai patalpins. Pirmieji duonos kepaliukai bus maistas, kuris buvo garbinamas kiekvienoje troboje. Siponių bendruomenės pasveikinti Birštono savivaldybės vicemeras Edvardas Citvaras, Tarybos narys Helmanas Lik, kaimyninių bendruomenių pirmininkai. Tačiau jautriausiai pasisakė Seimo narys Andrius Palionis. Jis sakė: „Džiaugiuosi, kad esu šio krašto ir bendruomenės dalis, kad tėvų ir protėvių šaknys yra Siponių žemėje. Visos patirtys prasideda namuose ir visi keliai parveda į juos. Šiandiena – akivaizdus pavyzdys, kad šviesos spindulys, jungiantis žmones Siponyse, yra bendruomenė. Neatsitiktinis ir bendruomenės namų pasirinkimas – mokykla. Šio krašto žmonių pėdomis numintas ilgas istorijos kelias. Paprastų Siponių kaimo žmonių gyvenimai surašyti į knygą. Ir tai jau yra išlikimas…“
Taigi šventinis renginys dar kartą įrodė, jog kaimas gyvas bendruomenės dėka, kur Siponių krašto žmonės prisideda prie savo gimtinės istorijos. Ji skatins vaikus, kaip paukščius, sugrįžti į savo lizdą, kurti, dirbti, puoselėti, taip įrašant naujus istorijos puslapius, kurie gražiomis eilėmis suguls į istorijos knygą.
Istorijos nereikia kurti, tereikia tik tęsti, puoselėti įdedant daug triūso, kad ji išliktų ateities kartoms.
