Kai už lango lietų keičia saulė, o saulę vėl lietus, kai vaismedžiai, subrandinę vaisius, apsunkusiomis šakomis, tartum ištiestomis rankomis, laiko nurausvintus vaisius, suvoki, kad ruduo čia, kad jis visus gamtos subrandintus turtus sutvarko taip, kad žmogus galėtų kiekvienąkart džiaugtis, dalintis, didžiuotis.
Juk žinoma, kad ne kiekvienas gali bet kada susitikti ir pasikalbėti, o poetas su mumis kalba eilėmis. Jos pasakoja, ką kūrėjas girdi, ką mato, ką jaučia. Tačiau, kuomet skaitai eiles, jas išgyveni vienaip, bet aštri akis ir sumanus šalia esančio žinovo, iki smulkmenų išnagrinėjusio kiekvieną eilutę, žodis jas pateikia kitaip.
Buvusi mokytoja Anarsija Adamonienė, išsamiai išnagrinėjusi visas S. Juršienės eiles, tarsi sujungė mus tvirtesniais saitais su poezija, jos subtilybėmis ir smulkmenomis, kurias tegali pastebėti jos žvitri akis ir aštrus protas. Kiekviena eilutė, kiekvienas eilėraštis pats kalba už save, o A. Adamonienė, nagrinėdama juos, prakalbina kiekvieną mintį, kiekvieną žodį, kablelį, taškelį ir pateikia mums su tik jai būdingu įžvalgumu.
Poetė S. Juršienė prisipažino, kad skaičius dešimt jai niekada nepatiko, todėl turbūt teks jį pakeisti. Tad gal mus, poezijos mylėtojus, pamalonins ir vienuoliktoji knygelė? Juk kiek minčių, kiek neapdainuotų ir išgyventų gamtos stebuklų yra, kuriuos gražiai eilutėmis poetė suguldo į baltą popieriaus lapą… Pasak kūrėjos, ji esanti romantikė ir neieškanti mūzų. Jos pačios ateina, pačios ją globoja.
Gyvenimo posūkiai, slenksčiai, džiugesio akimirkos, susitikimai su žmonėmis arba nebylus pokalbis su tais, kuriuos poetė kažkada buvo sutikusi, virsta eilėmis. O tai nuostabiausia Dievo dovana, kuria, kaip ir gamta, ji pasidalija su mumis. Susitikimo metu buvo dainuojama pagal S. Juršienės eiles. Tai nuostabi akimirka, kai žodis tapo paukščiu ir pakilo aukštai aukštai!
Į susitikimą atvyko ir savo grafikos parodėlę pristatė dailininkė Vilija Čiapaitė. Jos piešti žolynai, ornamentai ir gėlės puošia ir keturias S. Juršienės knygeles.
Susitikimas „Gera tarp žmonių ir su žmonėm“ buvo vainikuotas žemaitiška tarme, kuomet poetė susirinkusius pamalonino žemaitiškais eilėraščiais, kurie dar kartą priminė, kad 2013-ji yra Tarmių metai.
Sandra Kalbinskaitė
