IŠEINANTIEMS

IMGP8334Neapsigauk, malonus skaitytojau, prabėgomis metęs akį į pavadinimą. Ne apie buvusius rajono Tarybos narius ketinu rašyti. Jie, jeigu išeina, tai tam, kad sugrįžtų ar bent šmėžuotų kažkur netoliese.

Prienai visiems laikams atsisveikina su senuoju malūnu ir senosiomis J. Brunzos gatvės liepomis. Jei to dar nematėte savo akimis, galite nesunkiai pasitikrinti Krašto Vitrinos nuotraukų galerijoje. Jau norėjau padejuoti, kad Prienuose nėra vietos senukams, bet susilaikiau. Užtenka Prienuose senukų: apsilaupiusių, pajuodusių, apdegusių nameliukų ir kitokių lauko būdelių rastume net toli nenuėję nuo centro. Prienuose, deja, nėra vietos senukams, nešiojantiems išdidų paveldo vardą. Matyt, nejauku mūsų miestui su tais aptrupėjusiais, kiaurastogiais, belangiais ir beduriais pastatais, kurių dabartinis nuopolis betgi negali paslėpti kilmės ir savitumo. Nesuprantame mes jų. Tai ne skardiniai prekybos centrų sandėliai, laisvai išsimėtę pagrindinėje gatvėje ir reklaminiais skydais aiškiai skelbiantys savo paskirtį bei svarbą. O ką gali pasakyti nupilkęs raudonplytis malūnas, galutinai užgožtas „mamos Maksimos“? Nugriaut jį, nugriaut, kad netrukdytų prekių išvežiotojams!

Griauti, kaip ir kirsti – lengviau, nei statyti ar sodinti. Neatsilaikė ir J. Brunzos gatvės liepos. Po sveikintinų ir reikalingų Prienų gatvių rekonstrukcijų, ji liko vienintelė, teikusi maloningą pavėsį praeiviui karštą vasaros dieną. Plyna Vytauto gatve, plieskiant saulei ir tvoskiant asfaltui, vasarą neįmanoma eiti, o elegantiški savivaldybės aikštės sodiniai, pakeitę neelegantiškas kreivašakes liepas, pavėsio, deja, neteikia. J. Brunzos gatvės medžiai ir taip ilgai išsilaikė. Prisimenu, 2005 metų gegužę, kai vyko Vytauto gatvės rekonstrukcija ir buvo masiškai bei brutaliai per patį lapų skleidimąsi kertami senieji medžiai, nunešiau straipsnį į „Naujojo Gėlupio“ redakciją ir pašnekėjau su tuometine laikraščio redaktore Stase Markūniene. Ji jau tada sakė, kad tik laiko klausimas, kada bus iškirstos ir J. Brunzos gatvės liepos. Tuo metu jos trukdė ne namų pamatams ir sienų renovacijai, bet elektros laidams. Turiu išsaugojusi 2005 m. gegužės 25 d. „Naujojo Gėlupio“ numerį. Dešimt metų praėjo ir liepas nukirto, tiesa, demokratiškiau – atlikus gatvės gyventojų apklausą (tarsi medžiai yra tik toje gatvėje gyvenančių žmonių reikalas) ir dar nespėjus jiems sužaliuoti. Sakysite, vėl senukai. Šviečia tų senukų kelmai sveikata ir jaunyste. Bet ką čia liepos ar kiemuose pasimetęs malūnas, jei tiesiai po nosimi, išdidžiai žvelgdamas į Nemuną, viešai merdi (labai padedant nežinomiems savanoriams) objektas Nr.28258, įregistruotas Kultūros vertybių registre kaip Prienų karinis miestelis. Valstybės saugomas Respublikos laikų kareivinių kompleksas, registre įrašytas paskutinę 2003 metų dieną. Rašiau apie tai prieš ketverius metus, po tuometinių rinkimų į savivaldybių tarybas, turiu išsaugojusi ir 2011 m. liepos 9 d. „Krašto Vitrinos“ numerį. Kas pasikeitė 2015-aisiais? Klausiu ne apie Savivaldybės tarybos sudėtį, o apie kareivines. Žmonės, jei jau pasmerkėte kultūros paveldą, tai bent liaukitės jį kankinę prieš mirtį, ir taip per dvidešimt metų. Man jau lengviau būtų matyti du kareivinių pastatus (ypač raudonąjį) susprogdintus, negu taip barbariškai niokojamus. Tiesa, architektūros ir urbanistikos tinklapyje www.autc.lt perskaičiau, kad (cituoju): „Abu kareivinių pastatai blogos būklės, nuniokoti: nuardyti stogai, viduje nebėra perdenginių, sugriauti laiptai, išdaužyti visų langų stiklai, išplėšti patys langai. Antrajam pastatui 2012 m. parengtas pritaikymo gyvenamajam namui projektas.“ Ką tai galėtų reikšti ir kokios perspektyvos veriasi?

Peržiūrėjusi sukauptą popierinį archyvą pamačiau, kad apie Prienuose kertamus medžius rašau nuo 2003 metų. Malonus skaitytojas paklaus, ir ko aš dabar noriu? Nieko nenoriu. Tiesiog balsą rodau. O mums ar svarbu, ko kiauksi senas bedantis šuo? Tegu pakiauksi, baisiai čia…

Jolita Stačiokaitė

Taip pat skaitykite

1 komentaras