Gyvensiu iki smerties
Ne, Ridaktoriau, aš dar savo kanopų nepakračiau, dar vartaliojuos, o ilgai Tau nepėckinau todėl, kad drūčiai kvarabas buvo pristojęs. Taigis taip vieną rozą mani trinktelėjo in smegeninę, kad akyse tik patamsiai beliko. Ir kan Tu misliji? Ogi nedavė man Agotelė abų pavargusių kanopų pakratyt, surinko mobiliake nūmerį, ir atbildėjo in Burbulius mašinikė su raudona juosta ant šono seną krieną pajimt.
O nubildino ta mašinikė mani popirma in Prienus, o potam in patį Kauną. Ir tada puolė mani rimontuot, ant kojų statyt toks daktariuks su barzdele, jis paporino, kad tas mani užupuolęs kvarabas – kažkoks jinsultas. Žinai, Ridaktoriau, ilgai ans man tan sušlubavusę smegeninę rimontavo. Per tan čėsą Kubilių Andriuko sėbriukas į Naują Zylandiją spėjo nuzyliot ir atgalios parsibarbeklyt, o aš vis ant svetimos lovos voliojaus, Agotelei anuos simėjėsus barškinau.
O potam, kaip anie sako, atėjo čėsas namo senus kaulus ir pagijusią smegeninę nešt. Atein ans daktariuks, šypsos ir jau ukvatija mani užu durų iškraustyt. O aš tada ir klausiu ano:
– Daktariuk, o kiek aš po to smegeninės rimonto dar gyvensiu?
– O atsakymas į tokį tavo klausimą yra paslauga, o užu paslaugą reik mokėt, – rokuoja.
– Kiek? – teiraujuos.
– Šimtą litų.
Oi gerai, kad Agotelė mani lankydama savo skepetikę su litukais užsižioplinusi buvo palikusi. Atrišu mazgelius, puoliu skaičiuot, o ten penkių litukų iki šimto trūksta.
– Gerai, duok tiek užu tan paslaugą, – burbteli ans daktariuks ir spitriai susimeta litukus in savo piniginę.
– Tai kiek aš gyvensiu? – dar rozą klausiu.
– Ogi iki pat smerties, – porina daktariuks, gavęs mokestį už šian paslaugą.
Taigis, Ridaktoriau, dar gyvensiu, dar smertis neatėjo. Ir tau dar ne vieną rozą papėckysiu. O ans daktariuks, kaip anie sako, super. Drūčiai mokytas. Žino kiek jo parimontuotas senis pagyvens.
Mikas Burbulynas iš Burbulių
