Stebint pastarųjų savaičių šurmulį, kai diskutuojama būti ar nebūti pensiniam amžiui nuo 72 m., norom nenorom prisimenu XXI a. pradžioje labai populiarios Frederico Beigbederio knygos pavadinimą „Meilė trunka trejus metus“. Kas bendro su mūsų diskusijomis apie pensijas? Lietuvoje gyventojų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė išlieka viena trumpiausių tarp ES šalių – 75,1 m., tad jeigu į pensiją išeisime 72 m., tai tiek jos ir teturėsime. Sveiko proto pragmatikas tokioje situacijoje turėtų kelti klausimą – o tai kam tą pensiją kaupti, jeigu džiaugsiuosi ja tik 3 metus…. tai tiek to lyrinio nukrypimo, bet grįžkime prie realybės.
O realybė tikrai optimizmo neįkvepia. Girdėjau nuomonių, kad dabar pagyvenę žmonės jau yra visai kitos kokybės senoliai – gali ilgai dirbti, yra kūrybingi ir atktyvūs. Bet tikrovė truputėli kita: Nacionalinės sveikatos tarybos pirmininkas prof. Algirdas Utkus neseniai paskelbė metinį pranešimą apie Lietuvos gyventojų sveikatos ir sveikatos sistemos būklę. Deja, nieko paguodžiančio jis nepasakė – vidutinė gyvenimo trukmė per einamuosius metus sutrumpėjo: 2020 m. buvo 75 metai, praėjusiais metais jau 74,28. Lietuvos populiacijos senėjimo tempas yra beveik du kartus greitesnis nei ES vidurkis. Sparčiai didėjantis sergamumas lėtinėmis neinfekcinėmis ligomis turi neigiamų socioekonominių pasekmių, nes auga pacientų sveikatos priežiūros ir socialinės globos poreikiai. Praėjusiais metais nuo kraujotakos sistemos ligų mirė beveik pusė, tai yra 48 proc., visų mirusiųjų. Taigi, tapti ypatingo aktyvumo ir neįtikėtinų galių turinčių senolių šalimi nelabai turime galimybių.
Liūdniausia, kad apie tai, jog einame negrįžtamo išnykimo keliu kalbėjau jau prieš gerus 15 metų. Kas kelerius metus užsakinėjome sociologinius ir demografinius tyrimus, skalambijome visais varpais. Niekas nenorėjo girdėti, kartodami tą patį – verslui reikia tik pigios darbo jėgos iš užsienio. Radau mūsų 2019 m. skelbtą informaciją: “Vyresnio amžiaus žmonių grupė auga. Mirusiųjų skaičius yra didesnis nei gimusiųjų, ir kasmet dėl natūralios kaitos mes prarandame apie 11 tūkst. žmonių. Didžiausia darbingo amžiaus grupė yra 57 metų, todėl valstybė galvodama apie savo tolimesnį vystymosi kelią, turi labai rimtai įvertinti tendencijas. Iš darbo rinkos nuo 2023 m. pasitrauks ženkliausia šiuo metu esanti dirbančiųjų grupė, kurią sudaro 220 tūkst. žmonių. 2030 m. vyresnio ir darbingo amžiaus žmonių santykis bus 47 proc., kitaip tariant, vienam dirbančiam teks išlaikyti vis daugiau pensinio amžiaus žmonių. Todėl jau dabar būtina optimizuoti valstybės valdymą, viešą sektorių ir infrastruktūrą (švietimas, sveikatos, socialinė apsauga), kuri atitiktų realų gyventojų pokytį pagal amžiaus grupes ir poreikius. Bendras užimtųjų skaičius Lietuvoje 2019-2025 m. gali sumažėti apie 180 tūkst. Siekiant stabilizuoti darbo rinką ir užtikrinti valstybės funkcionavimo tvarumą, būtinos priemonės, užtikrinančios darbo rinkos papildymą 160 tūkst. darbuotojų. Atsižvelgiant į demografų skaičiavimus, akivaizdu, kad šį darbuotojų trūkumą apie 70 proc. galime kompensuoti iš imigracijos – 112 tūkst. per 6 metus, iš kurių apie 60 tūkst. trečiųjų šalių sudarytų imigrantai ir apie 52 tūkst. reemigrantai Lietuvos piliečiai”.
Praktiškai tą patį 2022 m. gale atkartojo LRS Darbo grupė darbo rinkos problemoms spręsti: “Toliau stebimas Lietuvos visuomenės senėjimas. 2021 m. 65 m. ir vyresnių gyventojų skaičius didėjo 0,1 proc. ir sudarė 20 proc. populiacijos. Eurostatas prognozuoja, kad Lietuvos gyventojų amžiaus mediana 2050 m. bus antra didžiausia tarp Europos Sąjungos (ES) šalių (po Italijos) ir sieks 51 metus. Senstanti visuomenė reiškia augantį spaudimą darbo rinkoje, apribotą verslų plėtros potencialą, didesnes sveikatos ir socialinės apsaugos išlaidas, tad ir didėjančią naštą dirbantiesiems. Jeigu Lietuvos demografinė padėtis išliks tokia pati, šalies darbo jėgos potencialas ilgainiui mažės – prognozuojama, kad 2030 m. darbingo amžiaus gyventojų Lietuvoje bus 14 proc. mažiau, o 2050 m. jau 34 proc. mažiau negu yra dabar. Tai reiškia, kad 2050 m. vieno pensinio amžiaus žmogaus išlaikymo našta kris ant maždaug 1,8 dirbančių šalies gyventojų, atskleidžia Eurostato duomenys. Vadinasi, vienam dirbančiajam teks sukurti vis daugiau vertės, norint išlaikyti valstybės aparatą ir nedirbančių visuomenės grupių gerovę. Vienas iš šios grupės siūlymų yra lengvinti migracijos procedūras ir pagaliau apsispręsti dėl kryptingos migracijos politikos”.
Kokia reakcija į LRS grupės siūlymą? Tokia pat kaip ir prieš 10 metų –vėl ištraukiama sena klišė, kad neva pataikaujama darbdaviams, kurie nori įsivežti daugiau pigios darbo jėgos. Artėjant rinkimams, taip pat vėl prisimenama ta pati priešrinkiminė mantra – skatinkime gimstamumą. Bet pamirštama pridurti, kad mes jau pasiekėmė tokią ribą, kai mūsų tauta, turėdama kad ir pačias neįtikinamiausias ir nerealiausias skatinimo sistemas, pati demografinių problemų neišspręs. Tereikia pasižiūrėti mūsų gyventojų statistiką ir pamatysime, kad skaičius moterų, kurios gali gimdyti (dar nekeliame klausimo – ar nori) yra jau už tos ribos, kai gimstamumas nepadės išspręsti visų problemų.
Sakoma, kad kai pučia permainų vėjai, tai vieni pradeda statyti sienas, o kiti malūnus. Mes tradiciškai statome sienas, nes taip saugiau, nes taip galima išvengti nepopuliarių sprendimų prėmimo. Lietuvos demografinės problemos yra bendrų pasaulinių tendencijų atspindys. Nuo to kaip tvarkysimės su šiomis problemomis, priklausys kokią ateitį mes savo valstybei sukursime. Bet atrodo, kad vėl kol kiti imasi kryptingų priemonių įgyvendinimo, mes užsiimame populizmu ir vengiame priimti sprendimus.
Jau aišku, kad darbuotojų trūkumas tik didės, sensta visa Europa ir visa Europos Sąjunga vis aršiau konkuruoja dėl trūkstamų įvairios kvalifikacijos talentų. Tie kas realiai žiūri į situaciją ir galvoja bent 10-ies metų perspektyvoje, tai jau priima realius sprendimus. Paskutinis puikus pavyzdys Vokietija: Vokietijos vyriausybė sutiko sušvelninti imigracijos įstatymus, kad į šalies darbo rinką pritrauktų kvalifikuotų darbuotojų. Ministrų kabinetas nori, kad būtų įdiegta Kanados pavyzdžio taškų sistema, pagal kurią būtų galima įvežti darbuotojus, mokančius vokiečių kalbą arba turinčius atitinkamų įgūdžių. Vokietijos ekonomika yra didžiausia Europoje, tačiau ekspertai teigia, kad per metus jai reikia papildomai 400 000 darbuotojų imigrantų. Užsieniečių kvalifikacijų pripažinimo procesas būtų supaprastintas, o nekvalifikuotiems darbuotojams taip pat būtų leista atvykti į tam tikrus sektorius. Kancleris Olafas Scholzas teigė, kad vietoj aštuonerių metų laukimo žmonės kai kuriais atvejais galės tapti piliečiais jau po trejų metų. Vyriausybė taip pat planuoja pakeisti Konstituciją, kad būtų leidžiama dviguba pilietybė, kuri Vokietijoje iš esmės yra uždrausta.
Mes kalbame apie mūsų migrantų vaikų sugrąžinimą – bet neužtenka tik lietuviškų mokyklėlių, „piarinių“ vajų socialiniuose tinkluose – mes neturime išlyginamųjų klasių vaikams, įsidabinimo sistemos sutuoktiniams ir kt. dalykų. Apie tai ir apie mūsų insititucijų požiūrį į žmogų pakalbėsime atskirai.
Jau dabar puse lūpų kai kurių institucijų vadovai užsimena, kad nepakankamos mokestinės pajamos ir didėjančios sveikatos priežiūros išlaidos trukdys vyriausybei padengti didėjantį socialinių ir sveikatos paslaugų ir pensijų poreikį. Be toliaregiškos ir ilgalaikės, kryptingos migracijos politikos mes šių klausimų neišspręsime. Ir tai apima, ne tik darbuotojų įsivežimą, tai apima ir studentų pritraukimą ir jų išlaikymą po studijų ir visus kitus dalykus. Bet apie pasirengimą priimti užsienio studentus taip pat pakalbėsime kitame komentare. Atskira tema yra ir vyresnio amžiaus darbuotojų įtraukimas į darbo rinką.
Lietuvoje iki šiol nėra vienos institucijos, kuri yra atsakinga už migracijos politikos formavimą. Migracijos politika nėra tik kvotos, darbo vizos ir pan. dalykai. Tai yra demografijos klausimų sprendimo įrankis, tai yra specialistų prisitraukimo klausimai, tai yra mūsų ekonominės gyvasties ir ateities klausimas.
Senstanti visuomenė ir nuolatinis darbo jėgos stygius yra ne tik tiksinti socialinė ir ekonominė bomba, tai yra grėsmė nacionaliniam saugumui. Turime nepamiršti, kad jeigu nuolat trūksta darbo jėgos rutininiams darbams atlikti, tai tą darbą dirba žmonės, kurie su turimomis savo kompetencijomis galėtų dirbti aukštesnės pridėtinės vertės darbus ir gauti aukštesnį atlygį. Mūsų tuštėjantys universitetai, mažėjantis jaunų žmonių skaičius šalyje artimiausiu laiku taps viena iš priežasčių, kodėl lėtės perėjimas prie aukštės pridėtinės vertės produktų kūrimo.
Pagalvokime, ar visa problema yra tik toliaregiškos demografijos ir migracijos politikos nebuvimas? O gal kaltas amžinas mūsų nepasitikėjimas kita kalba kalbančiais, išpažystančiais kitą tikėjimą, atėjusius iš kitokios kultūros. Deja, dar gyvename labai homofobiškoje bendruomenėje (mūsų šalyje anksčiau atliktos apklausos parodė, kad lietuviai kaimynystėje nenori matyti ne tik romų, bet ir čečėnų, juodaodžių, žydų, turkų, kinų),
kurioje, kai patogu, vis prisidengiame savo krikšioniškos kultūros ir tikėjimo skeptru, nors daugelis jau seniai pamiršome tiek mūsų religijos mokymą, tiek kelią į bažnyčią.
Robertas Dargis
