Sutikdami miesto šventę, džiaugdamiesi išaugusiu kurorto prestižu tiek Lietuvoje, tiek visoje Europoje, negalime užmiršti, kad sovietinės okupacijos laikais tiesa apie darbštų Birštono kraštą, kaip ir visą „lietuvišką Ameriką“, sklido ir iš Birštono turistinės bazės. Jos klestėjimo metu per metus čia poilsiaudavo nuo 12 iki 15 tūkstančių turistų. Tai žymiai daugiau, negu tuo metu gydėsi Birštono sanatorijose.
Birštono turistinė bazė buvo 5-7 dienų tarpinis etapas turistų kelionėje iš vienų bazių į kitas.
Birštone turistai iš Maskvos, Leningrado, Kijevo, Uzbekijos, Sibiro ir Uralo, iš kitų vietų keliaudavo kelių dienų turistinę kelionę Nemuno kilpomis, pasiekdavo Kauną, Trakus, Vilnių, Druskininkus, buvo puoselėjama pagarbos įvairioms tautoms dvasia. Turime įvertinti ir tai, kad daugiau kaip 50 birštoniškių turėjo tiek sezonines, tiek nuolatines darbo vietas.
Turistinė bazė įsikūrė 1959 m. vasarą kairiajame Nemuno krante, Alksniakiemyje. 60 pirmųjų turistų gyveno jaukioje medinėje Jono Šimkaus viloje (vėliau ten glaudėsi administracija). Per 5 metus buvo pastatyti nauji korpusai, 28 dviviečiai ir keturviečiai nameliai, šokių ir kino paviljonas, skalbykla. 1970 m. buvo pastatytas naujas 200 vietų mūrinis korpusas ir 200 vietų valgykla. Nuolatos veikė valčių prieplauka. 1973 metais Alksniakiemio miške buvo įrengta pasivaikščiojimo trasa, pavėsinės, suoleliai. Ne tik turistus, bet ir Birštono, Prienų žmones traukė turistinės bazės teritorijoje buvusi šašlykinė bei vakarais vykę šokiai. Šokiams ilgą laiką grojo Antano Deltuvos roko grupė. Vasarą vykdavo vandens slidžių sporto užsiėmimai.
O ką turistams ir kurorto gyventojams reiškė Joninių ir Neptūno šventės?ǃ O kiek jaunų širdžių degė jaunystės ugnimi, pasitikėjimu ir pagarba…
Su kiekvienais metais augant turistinei bazei, augo ir turistų kiekis. XX amžiaus 7 dešimtmetyje vienu metu čia galėjo gyventi 220 turistų, 1969 m. – 260. 8-ajame dešimtmetyje ir vėliau turistinėje bazėje vienu metu apsigyvendavo virš 600 turistų. 8-ojo dešimtmečio pabaigoje, 9-ajame dešimtmetyje jau ir žiemą buvo priimama daugiau kaip 300 turistų.
Kūrybingam kolektyvui ilgus metus vadovavo, daug pasidarbavo bazę kurdamas Vladas Jasiūnas, apdovanotas Raudonosios vėliavos ordinu. Jis mokėjo tiek su pavaldiniais, tiek su viršininkais tinkamai sugyventi. Jo dešiniąja ir kairiąja ranka buvo darbščioji pavaduotoja, vyr. instruktorė Elytė Tankūnienė. Jos dėka jau po turistinės bazės iširimo šimtai nuotraukų pateko į muziejų. Ekskursijas puikiai vedė L. Dalis, O. Brikina, V. Račkauskas. Turistiniams žygiams gerai vadovavo A. Fominas, V. Gudeliauskas. Visiems turistams patiko virėjos O. Bartulienės ir jos kolegių paruošti valgiai. Šauniai dirbo buhalterė M. Čiukšienė, skalbėja K. Steponkevičienė, S. Žigas, ūkiniai darbuotojai V. Petrauskas, O. Korsakienė, J. Šeškaitė, O. Padriezienė, P. Aksomaitis, V. Blekaitis ir kiti.
Turistinė bazė šiais metais švenčia 55-ąsias įkūrimo metines. Nors, kaip taikliai pastebėjo buvusi jos vyr. instruktorė E. Tankūnienė, greit bus ir griuvėsių 25-metis. Mes turime užfiksuoti Birštono vardą tarybinėje Eurazijoje garsinusią turizmo įstaigą. Kviečiame visus dar gyvus turistinės bazės darbuotojus, net neišvardintus šiame straipsnyje, užeiti į Birštono muziejų (Vytauto g. 9), pas istoriką Vytautą Kuzmicką, pasidalinti prisiminimais, nuotraukose užfiksuotais vaizdais. O šiandieną, primindami prieš 55 metus prasidėjusį turistinį žygį, kviečiame sugrįžti į nuostabias praėjusių laikų akimirkas…
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas,
Birštono muziejaus vyr. fondų saugotojas
