Tarptautinės programos Šiaurės ir Baltijos šalių dainų šventės pradėtos rengti 1995 metais. Prienų mišrus choras „Šilas“ dalyvauja šiame projekte nuo pirmosios šventės, kuri vyko Rygoje. Tuomet dalyvavo 7000 mišrių chorų dainininkų iš Švedijos, Suomijos, Norvegijos, Islandijos, Farerų salų, Estijos. Daugiausiai choristų dalyvavo iš Latvijos (2000) ir per 1000 iš Lietuvos. 1997 m.prieniškiai jau dainavo Švedijoje, Gotlando saloje Visby mieste, 2000-aisiais – Norvegijoje, Skien mieste, 2002-aisiais – Klaipėdoje, o po ilgesnės pertraukos 2008-aisiais – Tartu mieste Estijoje. Šeštasis festivalis vyko Islandijoje. Deja, mūsų finansinės galimybės pasirodė per menkos, kad pasiektumėme tolimąją Islandiją, tačiau visgi nepraradome vilties vėl įsilieti į didžiulį daugiatautį choristų būrį.
Taigi šių metų vėlų rugpjūčio 22-osios vakarą su gera nuotaika ir noru vėl dainuoti bendrame būryje išvykome į Suomijos sostinę Helsinkį, į septintąjį chorų festivalį. Helsinkis mus sutiko svetingai, net lietus nesugadino nuotaikos. Kiekvieną dieną turėjome po dvi repeticijas, kurių metu bandėme kuo geriau išmokti latvių, estų, suomių ir grenlandų tautų dainas. Nemažai vargo turėjo su mumis dirigentai! Juk ne taip lengva dainuoti nesuprantama kalba, tačiau tai suteikė savotiško žavesio. Taip „įsijautėm“, kad kai kurios dainos skambėjo net ir važiuojant namo ar lankant įžymias Helsinkio vietas. Be abejo, lietuviškos dainos skambėjo bene garsiausiai, nes lietuvaičių buvo ne tiek jau ir mažai.
Ekskursijos įspūdžiai
Įdomu, kad nei viename ir iki tol vykusiame festivalyje, ir šiame nebuvo daug žiūrovų: tiesiog žinojome, kad darome šventę sau, kad TO reikia mums, o ne kažkam kitam – organizatoriams, ministerijoms, valdžios vyrams ar moterims. Tiesiog, kaip pabrėžė festivalio meno direktorius Kari Turunen, svarbiausia dainuoti iš širdies, tuomet ir daina skamba smagiai, kelia nuotaiką bei neleidžia liūdėti. O dainuoti tokiame dideliame daugiakalbiame būryje, patikėkit – nerealus malonumas.Tie, kurie to nepatyrė, ko gero, nesupras, ką tai reiškia, kai šiurpuliukai užlieja visą kūną vos išgirdus pirmąjį didžiulio choro gaudesį!
Be to, ne tik dainavome, bet ir daug keliavome: aplankėm daug įžymių Helsinkio vietų: žavėjomės Šv. Mikalojaus katedra – nes jos penki žali bokštai išskiria Helsinkį iš kitų miestų, Senato rūmais, įdomios architektūros geležinkelio stotimi, kitais moderniais pastatais. Pasivaikščiojome po Turgaus aikštę, kuri vasarą šurmuliuoja nuo prekeivių vaisiais, daržovėmis ir amatininkų dirbiniais. Aikštę supa gražūs pastatai. Vienas iš jų – mėlynos spalvos Rotušė, o dar – iš raudonų ir geltonų plytų pastatyta Senoji turgaus halė. Įspūdį padarė Esplandi parkas prie Turgaus aikštės. Jame mėgsta susitikinėti suomiai. Parko gale stovi bronzinė nuogos moters statula, sukurta 1905 m. Legenda byloja, kad miesto valdžia atsisakė sumokėti skulptoriui visą honorarą, todėl autorius pastatė skulptūrą taip, kad jos nuogas užpakalis atsuktas miesto valdžios pusėn kaip atsakas į jų poelgį… Įspūdinga Uspenskio katedra, kuri yra rusų stačiatikių maldos namai, pastatyti 1868 m. Ši bizantinio stiliaus katedra yra didžiausia rusų stačiatikių bažnyčia Skandinavijoje, pastatyta ant granito uolos.
Aplankėme Suomenlinnos tvirtovę, kuri yra didžiausia Skandinavijoje jūrų tvirtovė. Ji pastatyta 1748-1772 m. siekiant apginti jūros pakrantę. Tvirtovė įsikūrusi šešiose salose, ją sudaro apie 200 pastatų. Salose ir šiandien gyvena žmonės. Tvirtovėje yra restoranų, kavinių, muziejų, galerijų.
Mūsų koncertas ir repeticijos vyko Finlandijos salėje. Tai žinomiausia koncertų salė. Šalia jos yra Hesperia parkas, kuriame mielai lankosi žmonės. Vieną pusdienį aplankėme Poorvo miestelį. Tai gražus, senas, vienas iš šešių viduramžių miestų Suomijoje.
Kodėl suomiai sportiškiausia tauta?
Gyvenome Helsinkio olimpinio stadiono viešbutyje. Šio stadiono kompleksas stebino dydžiu. Helsinkio olimpinis stadionas – tai vieta, kurioje 1952 m. išsipildė viena iš sportiškos suomių tautos svajonių. Čia buvo surengtos vasaros olimpinės žaidynės. Visą jų, o taip pat ir kitų olimpiadų istoriją galima prisiminti apsilankius stadiono patalpose veikiančiame Suomijos sporto muziejuje, o pakilus į 72 metrų aukščio stadiono bokštą – pasigrožėti nuostabia Helsinkio panorama. Iš tikrųjų, stebino suomių sportiškumas: padarėm išvadą, kad pusė suomių bėgioja, kita pusė – važinėja dviračiais. Netgi lietingą dieną pilnos gatvės bėgančių vienas paskui kitą žmonių su žingsniamačiais ant rankų, bet kai pamatėm bėgančią jauną mamą, stumiančią prieš save vežimėlį su kūdikiu, ir dar lyjant lietui… supratome, jog neveltui suomių sportininkai visuomet tampa olimpinių žaidynių prizininkais… Tokios sportiškos tautos dar neteko matyti. Dviračių takeliai ten „apkrauti“ labiau, nei pėsčiųjų. O vakarais, po darbo pilni parkai sportuojančiųjų.
Kelionė pralėkė akimirksniu, bet mintimis vis dar grįžtame į Suomiją. O 2015 m. tikimės keliauti į Rygą, į 8-ąjį Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivalį.
Rūta Svitkauskaitė, choristė
