Mes tokie laikini – kaip lietus, į žemę nupuolęs.
Ir tokie amžini – kaip erdvė. Kaip žodžiai. Kaip molis. (R. Skučaitė)
Saulėtą šiltą balandžio popietę mus pasiekė žinia, kuria nesinorėjo ir sunku tikėti. Žinia apie Išėjimą – mirė Eugenijus Kamarūnas. Mokytojas, orientacininkas, SKAT narys. Išsilavinęs, tolerantiškas ir plačios kultūros žmogus. Patyręs įvairius gyvenimo etapus – nuopuolius ir prisikėlimus. Savo šalies patriotas. Pademonstravęs valią prisikelti ir labai mylėjęs gyvenimą – savo šeimą, savo šalį ir visus žmones. Tapęs savotišku Pakuonio simboliu. Kultūros ir sporto renginių aktyvus dalyvis, vasarinių plaukimų Lietuvos upėmis savo rankų darbo plaustu entuziastas.
Mums Tavęs labai truks, Eugenijau. Truks Tavo nuomonės, Tavo erudicijos, aistringų disputų ir Tavo giliai žmogiškų nuostatų įvairiais visuomenės gyvenimo kultūros klausimais.
Ir vis dėlto: yra viltis, kad neišnyks dvasia, kad liks darbai, sumanymai ir žodžiai.
Pakuonio kultūros darbuotojos
Pakuonio krašto bendruomenė
