Vilija Čiapaitė
Plačiai vartus atvėręs Daukšiagirės dvaras laukė svečių, kurie rinkosi stebėti ir klausyti improvizuoto šiuolaikinio šokio ir gyvos muzikos sintezės. Kiekvieną atvykusįjį pasitiko dvaro šeimininkė ir palydėjo reikiama kryptimi. Čia buvo galima paskanauti ne tik mums įprastų gėrimų, bet ir gilių kavos.
Susėdome prie stalų. Tyla. Du šokėjai Dominyka ir Povilas tyloje mus tarsi paėmė už rankų ir vedė į kelionę laiku. Sakyčiau, kiekvieno amžiaus sandūroje pajutau dviejų žmonių likimus, kurie perpinti meile, suvokimu, negandomis. Garsų beveik negirdėti, tik pojūtis ir judesių skaitymas, kas gi toliau? Šokyje neatsiejama meilė, supratimas, sielų skrydis ir sugrįžimas. Paukščių skrydyje girdisi jūros bangų ošimas ir jaučiamas mirties skonis. Visa tai supinta judesiu ir pagaliau pajunti atgimimo magiją… Laimės, o gal amžinos ugnies perdavimas (kaip Prometėjas mituose dalino ugnį), kad žmonių širdyse ji degtų, juos šildytų, ja žiūrovai ir pasidalina. Ji šildys, skleis meilę ir santarvę…
Ir štai, paskutinis šimtmetis. Šokėjai puikiai improvizuoja, kad meilei nebūtini turtai, nes jie niekada nesuteiks laisvės pojūčio, supratimo, o svarbiausia – meilės ir gyvenimo tęstinumo….
Ši kelionė su struktūrizuotu improvizuotu šokiu epicentre buvo kūno ir garso santykis. Tai buvo tarsi stebuklingas sujungimas garsų ir judesio, kurį galėjo kiekvienas „skaityti“ savaip. Ta tėkmė nešė, vedė už rankos ir pasakojo dviejų žmonių istoriją, kuri persipynė dramatiškoje skaidrių judesių ir garsų pynėje.
Šokio ir garsų kulminacija sujungė į visumą tai, kas sujaudino, suteikė savitumo ir paliko daug daugtaškių, kurių vietoje kiekvienas galės įrašyti savo atsakymus.
Važiuodama vaizdingu keliu Prienų link, mintyse dėliojau dėlionę, kurią pažėrė Povilas, Dominyka ir Ieva. Taigi, kelionė, kurią stebėjau, tęsiasi. O kur ji mus nuves?
