Vilija Čiapaitė
Pakuonio biblioteka kaskart atranda menininkus ir eksponuoja jų darbus nedidelėje savo erdvėje. Šaunu, kad čia įėjus dažnai tave sutinka vis kitų menininkų darbai, kurie vis stebina, kviečia prieiti. Gal tokiu būdu pritraukiami ir vis nauji skaitytojai, kurie čia ateina ne tik pasigrožėti tapybos parodomis, bet ir pavartyti literatūros.
Tad lapkričio 18 d. Pakuonio biblioteka pakvietė į menininkės Aurelijos Kleizienės debiutinį parodos atidarymą. Paroda be pavadinimo, nes, pasak menininkės, niekaip per jaudinimąsi jo nesugalvojusi. Pirmas paveikslas, kuris krito akin, tai besileidžiančios saulės spindulių glostomi medžiai. Ne kartą esame matę saulėlydį, tačiau kai akimirka sustabdoma drobėje – nukelia į karštos ir alsios vasaros vakarą, kuomet norisi įbristi į vėsią rasotą žolę, nuprausti prakaitą upės vandeniu. Šalia akį patraukusios raudonos ir baltos aguonos virpino lapelius ir buvo galima įžvelgti, kad bandymas nurausvinti baltų aguonų žiedlapius nelabai sekasi. Tolėliau mėlynuojantys rugiagėlių žiedynai, susikibę su ramunėmis, linksmai šypsodami gundė įdėmiau į juos žvelgti, užuosti tarsi netoli nupjautos pievos ir džiūstančios žolės kvapą, o šalimais paveikslas su mėlynan dangun žvelgiančiais nenuspėjamų gėlių žiedynais vertė prisiminti vasaros padangę. Drobėje kitur Venecijos gondolos ištrauktos pusiau į krantą, besiilsinčios bei laukiančios aušros, kuomet su savo šeimininkais gondolininkais plukdys turistus kanalais. Šalimais kabančiame paveiksle matėsi, kaip į rudens nudraskytų lapų upę subridę medžiai kelia į dangų šakas it šaukdami sugrįžti pavasarį. Tolėliau drobėje įžvelgiau spalvingai dailininko rudens nudažytų medžių sesiją, kurie tarsi prašėsi, kad Aurelija juos perteiktų kuo gražesnius, spalvingesnius.
Ne visus paveikslus nupasakojau, tačiau, kaip žinia, visi jie savotiškai susiję su mumis, nes kiekvienas potėpis, kiekviena spalva žinojo, kur jai reikia būti.
Į parodos atidarymą atvyko gausus būrys Aurelijos draugų, pažįstamų ir Pakuonio pagrindinės mokyklos mokinių su mokytoju. Pasirodo, jiems buvo pravesta netradicinė pamoka, kurios metu mokinukai domėjosi, kaip menininkė išgauna vienokias ar kitokias spalvas. O tai labai šaunu, nes ką gali žinoti, gal iš šios grupelės vienas ar kitas galbūt paims dažus ir bandys tapyti.
Pirmoji debiutinė paroda Aurelijai buvo naujas gyvenimo iššūkis. Pasak menininkės, labai paprasta su grupe menininkų dalyvauti bendroje parodoje, tačiau vienai dalyvauti personalinėje – labai jau jaudinantis įvykis. Pati menininkė prisipažino, jog jai labai patinka tapyti peizažus, tad jie yra tarsi jos „arkliukas” – visi tokie šviesūs, jausmingi, gyvi. Pasak Aurelijos, vyras ilgai skatino pradėti tapyti, grįžti prie svajonių ir, pagaliau, jos išsipildė. O svajonių vaisiai mums tokie šilti, spalvingi.
Apie autorę
Aurelija Kleizienė gimė Žemaitijoje. Patys gražiausi vaikystės metai buvo praleisti vaizdingame Minijos slėnyje Kartenos miestelyje. Dar besimokydama tapybos pradmenis gavo iš šviesaus atminimo pedagogo ir tapytojo, tautodailininko Jurgio Račkausko, kuris po pamokų vadovavo mokinių dailės būreliui. Jo pasėta meilė dailei išliko širdyje visam gyvenimui.
Laikas ėjo. Baigusi mokslus, susijusius su buhalterija, Aurelija su vyru Gintaru atvyko gyventi ir dirbti į Prienus. Gimė du sūnūs. Kai vaikai išskrido iš gimtojo lizdo, atsirado laisvo laiko sau, galėjo įgyvendinti ilgai puoselėtą svajonę – kada nors tapyti. Dabar šis užsiėmimas jai – tikra sielos atgaiva po įtemptų dienos darbų, ypač, kai ateina ilgi rudens ir žiemos vakarai.
Tačiau prieš tai Aurelija prieš trejus metus pradėjo lankyti Birštono suaugusiųjų dailės studiją. Pažinti spalvų pasaulį mokantis mokytojas Remigijus Janušaitis daug patarė, todėl, pasak pašnekovės, galima ir nebaigus dailės studijų po truputį tobulėti. O rezultatai akivaizdūs – pirmoji personalinė paroda Pakuonyje.
Pakuonio biblioteka išvis labai pažangi įstaiga, tikras kaimo kultūros pavyzdys.