1933 m. gegužės mėnesio žurnale „Medicina“ buvo išspausdintas Igno Šablausko nekrologas, kurį parašė Lietuvos dantų gydytojų sąjungos pirmininkas, dantų gydytojas S. Griliches:
„Niekieno nepastebėtas ir niekam nežinant apleido šį pasaulį a. a. Ignas Šablauskas, vienas iš senesnių gydytojų.
Velionis buvo apsigyvenęs savo vasarnamyje, Birštone. Šituo adresu jam buvo išsiųsta gautų iš Kauno m. ligonių kasos 1930-1931 m. jo likučių dalis; ir štai pinigai grįžta su pastaba: „Adresatas mirė“.
Velionis gimė 1861 m., kilęs iš Kauno gubernijos dvarininkų šeimos. Jis buvo pradėjęs mokytis Petrogrado Karo medicinos akademijoje. Išėjęs 3 kursus, velionis dėl susirėmimo su akademijos vyresnybe buvo priverstas akademiją apleisti (turima omenyje jo išsakytos anticarinės, patriotinės pažiūros – V. K.). Tuomet daktaras Ignas Šablauskas pasirinko dantų gydytojo profesiją, įstodamas į dantų gydytojo kursus. Gavęs 1892 m. dantisto (dantų gydytojo pavadinimas Rusijoje tuomet dar nebuvo vartojamas) diplomą, velionis apsigyveno Kauno mieste, kur visą ilgą savo gyvenimą laisvai praktikavo; prieškariniais laikais pas jį gydėsi beveik visi aukštesnieji rusų valdininkai.
Velionis buvo gabus ir sumanus dantų gydytojas. Jisai buvo linksmo būdo ir geros širdies. Kaip ir daugumai inteligentų, jam nepavyko apsirūpinti savo senatvės; ir turėdamas arti 70 metų velionis turėjo sunkiai dirbti dėl duonos kąsnio. Tokis darbas senam dantų gydytojui nebuvo lengvas.
Paskutiniais metais velionio praktika žymiai sumažėjo, ir jam buvo sunku sumokėti savo buto nuomą. Velionis tuomet persikraustė gyventi į Birštoną, į nuosavą vasarnamį, kurio nuoma vasarotojams paskutiniais laikais sudarydavo vienintelį jo pragyvenimo šaltinį. Velionis Birštone vienatvėje ir mirė.
A. A. dantų gydytojas Ignas Šablauskas buvo nevedęs, ir Lietuvoje, rodos, neturėjo jokių giminių“ (A. A. dantų gydytojas Ignas Šablauskas (nekrologas). „Medicina“, 1933, nr.5, p.326-327).
Nekrologas atskleidžia sunkias krašto dantų gydytojo valandas. Vienišas, apleistas savo gyvenimo draugės Marijos Baranauskaitės.
Palaikai, tikriausiai, nebuvo atiduoti mirties priežasties nustatymui. Prienų bažnyčios mirties metrikoje radome įrašą, kad jis mirė 1933 m. balandžio 20 dieną. Beveik 72 metų velionio mirties priežastimi nurodyta senatvė (LVIA, f.1743, ap.1, b.8, p.122, įrašas 45). Velionis buvo palaidotas senosiose Prienų kapinėse, šalia motinos Eugenijos Kevnarskaitės – Šablauskienės. Jos mirties įraše parašyta, kad ji, buvusi Marijampolės apskrities viršininko žmona, mirė 1897 metų spalio 20 dieną. Ji buvo gimusi Kauno gubernijos, Šiaulių apskrities, Kražių parapijos Pakražančio dvare, jos tėvai Ksaveras ir Malvina Kevnarskiai (LVIA, f.1236, ap.26, b.40, p.45, įrašas 220).
Stoviu makabriškai apleistose Prienų kapinėse. Jauti piliečių tiesiogiai išrinkto Prienų rajono savivaldybės mero ir jo komandos pastangas visose srityse įveikti jau beveik dešimtmetį krašte besitęsiantį naujalietuviškąjį, neosovietinį brežnevizmą, tingulį, darbo imitavimą daugelyje sričių…. Norisi tikėti, kad darbai pakryps ir į tas sritis, kur trūksta elementarios pagarbos žmogiškumui.
Dideles įžvalgas apie požiūrį į pagarbos Prienų istorijai, Prienų miesto savigarbos problemas išdėstysime praėjus 100 dienų po dabartinės valdžios krikštynų. O dabar tik priminsime, kad Almanto ir Daivos Miliauskų prižiūrimame ir saugojame kape ilsisi Bončos herbo bajoras, mūsų krašto ir Kauno žinomas dantų gydytojas Ignas Šablauskas, valdęs žemes Malinavoje, Pakuonio valsčiuje, ir jo motina Liubičo herbo bajorė Eugenija Kevnarskaja-Šablauskienė. Gyveno jie netoliese, Kampiškėse. Kapas turėtų būti Prienų savivaldybės saugojamas kaip istorinio krašto paveldo objektas. O to prašo ir ne viena dešimtis ir kitų čia pat esančių kapų…
Istorikas Vytautas Kuzmickas
Istoriko Vytauto Kuzmicko ir kolekcininko Almanto Miliausko bendras projektas „Veidai ir įvykiai, praeitis ir dabartis“. Siekiame nuotraukų, istorinių dokumentų paieška, jų moksline analize sugrąžinti iš praeities regiono garbias istorines asmenybes, nutylėtus istorinius įvykius, puoselėdami istorinę sąmonę, pagarbą Prienų ir Birštono kraštų istorijai ir ugdydami demokratinį, kritišką požiūrį į dabarties krašto visuomeninius reiškinius.
