Giedrius Katkauskas
Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė – žaislų, lėlių kūrėja, Vilniaus universiteto lektorė, kur moko norvegų kalbos, ir yra „Gyvojo daržo“ daržininkė, gražios šeimos mama. Ji – miestietė, persikėlusi į provinciją, o jos požiūris į gamtą, į kasdieninį kaimo gyvenimą gan stipriai skiriasi nuo tikrųjų jo gyventojų. Savo įdomiu žaislų ir lėlių kūrimo veiklos keliu žengia jau daug metų, yra atradusi ir sukūrusį begalę įdomaus. Paprašyta ji nusprendė meninėmis idėjomis pasidalinti su manimi, jaunu studentu.
Kodėl Jums patinka kurti žaislus?
Niekada neklausiau savęs kodėl. Gal dėl to, kad man apskritai patinka kurti. Man patinka rankdarbiai, visokių formų: nuo vilnos vėlimo iki dekupažo. O kai tapau mama, norėjosi, kad vaikai turėtų mano sukurtų žaislų. Nebūtinai sukurtų – gal mano padarytų, pagal kitų iškarpas. Tiesiog man atrodė, kad mamos daryti žaislai vaikui turi papildomą komponentą, kurio nėra parduotuvėje pirktame žaisle. Nuo to viskas ir prasidėjo. O paskui ėmiausi jau ir kurti.
Kada supratote, kad norite kurti žaislus?
Kai jau buvau prisisiuvus, prisimezgus pagal kitų iškarpas. Tam, kad galėtum atlikti vieną ar kitą techninį žingsnį, kad, sakykim, sukurtum storą pilvą, plonas kojas ir panašiai, reikia patirties. Aš labai daug metų praktikavausi. Iš pradžių atkartodavau kažkieno sukurtą žaislą, paskui į jį pridėdavau savo elementų, detalių. O po to natūraliai atėjo tas etapas, kai ėmiausi kurti nuo pat pradžios. Bet kada būtent, negaliu pasakyti. Iš tikrųjų, mano žaislų kūrimo kelias tęsiasi daugiau kaip 15 metų, su pertraukomis ir nukrypimais. Tai apima visus žaislus, taip pat ir vėlimo. Ko nedariau, tai iš molio nelipdžiau. Bandžiau lipdyti iš modelino, bet supratau, kad tai nėra mano mėgstamiausia lytėjimo medžiaga, su kuria norėtųsi dirbti. Gali būti, kad nepatekau pas tinkamą mokytoją, nes kartais geras meistras gali tavyje atverti norą kažką kurti net su ta nemėgstama medžiaga. Arba tiesiog neatėjo laikas. O gal tai tikrai ne mano medžiaga – moliai, modelinai… Tad pasilikau prie mezgimo, nėrimo. Šiuo metu apsistojau būtent prie tekstilinių lėlių.
Ar turite savo mėgstamiausią sukurtą žaislą?
Manau, kad ne, nes man žaislai – kaip vaikai. Kaip ir kiekvienam kūrėjui, kiekvienas kūrinys yra labai skirtingas ir negalėčiau išskirti vieno mėgstamiausio.
O koks Jūsų pirmas sukurtas žaislas?
Atsakymas bus komplikuotas. Pavyzdžiui, Valdorfo lėles kuriu pagal tam tikrą modelį. O pati lėlė, kaip charakteris ar asmenybė, jau yra mano kūryba. Tik išraiška yra mano sukurta, o visas pagrindas, bazė (lėlės kūnas), jau yra kažkieno išmoktas ir aprašytas. Tačiau mano pačios atskaitos taškas tikriausiai būtų praeitais metais. Buvo pavasaris, kai man tiesiog „pramušė“, kad aš noriu kurti lėlę, kaip įvaizdį. Dalyvavau tokiame konkurse, kur buvo prašyta sukurti lėles-metų laikus. Kai aš jas keturias sukūriau pagal savo matymą, tada, matyt, prasidėjo kūryba.
Kaip kuriate žaislus, lėles?
Žaislo idėja atsiranda visiškai netikėtai. Pavyzdžiui, darže pamatau ramunę, kurios ten neturėtų būti. Bet ji yra tokia vešli, kad nekyla rankos jos išrauti kaip piktžolės. Tiesiog ji apsigyvena mano mintyse taip, kad po kelių dienų aš vis dar galvoju ir matau tą ramunę. Klausiu savęs, kodėl man ji taip įstrigo? Ir tada suprantu, kad noriu sukurti lėlę-ramunę. Pradėjau įsivaizduoti, kaip ji galėtų atrodyti. Tada paėmiau medžiagą, siūlus, visas spalvas. Išsidėliojau ir atsirinkau, kas galėtų tikti mano sugalvotai lėlei. Kartais pradžioje nematau visų detalių, bet jos atsiranda pamažu – kuriant ir darant. Taigi atsirenku spalvas, o tada pradedu jau nerti. Dabar lėles aš neriu vąšeliu, ir taip jos „gimsta“.
Iš kur ir kaip kyla idėjos?
Iš gamtos, nes aš esu žemės žmogus. Man atrodo, kad gamta niekada neklysta, nes spalvos joje yra suderintos. Aš neturiu meninio išsilavinimo, kad galėčiau kurti taisyklingas arba harmoningas spalvų paletes. Tai yra atskiras mokslas. Kažkiek to mokausi, domiuosi, tačiau man lengviau pasikliauti gamta, kur jau yra suderintos visos spalvos ir, jeigu paimu gėlę, remiuosi būtent tais atspalviais. Taip pat man norisi kažkokio akcento, todėl mano meninis indėlis būna toks, kad noriu kažką pabrėžti ar paryškinti. Gamta yra mano pagrindinis įkvėpėjas, tarsi idėjų šaltinis.
Kodėl kuriate apie lėles eiles?
Kol sukuriu lėlę, užtrunka gana daug laiko. Ir per tą laiką aš tarsi įsigyvenu. Tas žaislas, ta lėlė, tampa kaip draugas ar to etapo pakeleivis. Ir kai su kažkuo praleidi daug laiko, tu tarsi kalbiesi. Pavyzdžiui, paimu lėlę ir ateina mintyse žodžiai. Eilių specialiai negalvoju, todėl gal ir ne visoms lėlėms jas sukuriu. Bet sugalvoju istorijas kitiems žaislams ar lėlėms. Juos kurdama kažkaip tarsi išgirstu. Galvoju, kad jie prabyla. Bet nežinau, gal tai tiesiog mano išlavinta fantazija.
Ką Jums pačiai duoda žaislų kūrimas?
Aš galvoju, kad tai mano atrasta asmeninė meditacijos forma. Kai kurie žmonės sako, kad kai pasiekia tam tikrą amžių, jie pradeda medituoti. Ir aš bandžiau tai daryti: ir jogą praktikavau, ir medituoti bandžiau, bet man meditacija sunkiai sekėsi, nes jos tikslas yra išvalyti galvą nuo minčių, būti čia ir dabar, apie nieką negalvoti. Pavyzdžiui, dabar aš pasakysiu, kad negalvotum apie obuolį. Bet, žinoma, būtent apie obuolį ir galvosi, ar ne? Todėl man irgi nepavykdavo taip medituoti, kad apie nieką negalvočiau. Bet paskui atėjo įžvalga, kad aš vis tik medituoju, nes, kai mezgu ar neriu – aš „atsijungiu“ nuo šio pasaulio. Man tai yra meditacijos forma. Tuo metu aš ramiai sėdžiu. Žinoma, mane trikdo išorinis pasaulis. Gyvenimas šeimoje mane vis tiek visada pertraukia, bet po to aš vėl grįžtu į tą būseną. O jeigu dirbu viena, man niekas netrukdo medituoti. Aš manau, kad prisideda ir pojūčiai, nes lieti vąšelį, siūlą. Taip pat tekstilė yra švelni, šilta medžiaga. Matyt, ir per pojūčius atsiranda vadinamasis „relaksas“. Tas jausmas toks geras… norisi jį vėl patirti.
Man tai yra kaip darbas, nes aš sau keliu tikslus. Pavyzdžiui, sukurti tam tikrą lėlę iki tam tikro laiko. Arba, kad negulėtų penkios nebaigtos lėlės. Esu organizuotas žmogus ir stengiuosi, kad viskas kažkaip vyktų. Planuoju. Iš kitos pusės, tai man yra ta veikla, kurios aš trokštu ir vis noriu prie jos grįžti.
Labai daug laiko praleidžiate prie vienos lėlės. Ar negaila jos atiduoti, tarsi išsiskirti su ja?
Labai nedaug kartų esu išsiskyrusi su savo lėlėmis. Aš jų aktyviai nepardavinėju ir nebandau jomis atsikratyti. Kol kas jos pas mane daugiau ar mažiau kaupiasi. Pavyzdžiui, dabar kuriu lėlių-gėlių kolekciją. Ją taip vadinu, nes jeigu tai bus dešimt arba dvylika lėlių ta pačia tema, jos gali jau vadintis kolekcija. Ir tol, kol jas visas turėsiu, aš su jomis neatsisveikinsiu.
Yra kelios užsakytos ir atliktos pagal kažkieno pageidavimą, bet ne, man negaila. Manau, kad į lėlę aš sudedu viską, ką turiu geriausio dvasiškai, ir atiduodant, dovanojant, parduodant arba perduodant kitam žmogui, man atrodo, lyg aš to viso geriausio neprarandu. Tas žmogus irgi džiaugsis, nes, manau, kad tokios lėlytės kažką skleidžia. Jas turėti yra džiaugsmas, tad jeigu kažkam džiugu, tai ir man gerai. Visai negaila.
Gal turite kokių nors pasekėjų?
Turiu, tikrai. Tiesa, Lietuvoje didelės lėlių kūrimo kultūros neaptikau. Negaliu teigti, kad jos nėra, nes, kiek aš žinau, Dailės akademijoje yra lėlininko profesija. O tai reiškia, kad ir lėlininkų tikrai yra. Kažkas jas kuria teatrams ir panašiai. Bet tokios specifikos, kad burtųsi lėlių kūrėjai lietuviai, man rasti nepavyko. Lietuvoje turiu keletą pažįstamų, kurios irgi tuo užsiima, bet dažniausiai žmonės išmoksta kurti kokią nors lėlę, kaip sakau, „atmuša“ ranką. Tada lėlę „štampuoja“ ir parduoda. Aš visiškai nesu toks žmogus, man tai yra neįdomu, nes tai darau ne dėl pinigų.
Aš labai daug mokausi. Pasirodo, kad lėlių kūrimas yra labai didelis mokslas ir, jeigu nori pasiekti kažkokį ypatingą efektą, kad lėlė sudarytų įspūdį kitam, turi kažką joje padaryti tokio, kas kitam atrodytų neįmanoma. Pavyzdžiui, yra meistrai, kurie specializuojasi kurdami miniatiūrines lėles. Paskutiniu metu aš sukūriau pačią mažiausią lėlę – šešių centimetrų. Ji visa nerta vąšeliu, turi plaukus, ausytes, nosytę, akytes, ir viskas yra taip maža. Taip, tai yra darbas, tu negimsti mokėdamas nerti vąšeliu.
Rusijoje yra labai daug meistrių, iš kurių aš tikrai daug išmokau ir, kadangi šiais laikais yra „Facebook“, „Instagram“ ir kitokie socialiniai tinklai, tie meistrai yra lengvai pasiekiami. Ir tikrai iš jų ir mokausi, ir įsikvepiu, ir stengiuosi tapti kažkuo panašiu, tarsi pasiekti kažkokį lygį. Po kelių metų ateina ta įžvalga kūriniams, matai, kad čia dar pradedantysis žmogus daro, čia jau truputį pažengęs, o ten jau meistras. Štai tos meistrystės aš labai siekiu.
Jūs taip pat turite savo internetinį tinklaraštį, kuriame esate gana aktyvi. Ką jame rašote?
Mano tinklaraštis yra „gyvenimaskaime.com“, kuriame rašau apie viską. Iš pradžių galvojau rašyti būtent tik apie gyvenimą kaime, bet jis man yra labai įvairus, todėl rašau apie viską. Pavyzdžiui, apie lėles arba dalinuosi receptais, kadangi turiu didelę šeimą ir neišvengiamai daug gaminu valgyti. Jeigu sukuriu kažkokį ypatingą receptą, tai pasidalinu. Bet receptų ten mažiausiai. Taip pat dalinuosi savo patyrimais, jausmais, nes supratau, kad žmonėms yra įdomu apie tai skaityti. Tikriausiai kiekvienas tinklaraštininkas turi savo skaitytojų ratą, ir tas ryšys užsimezga su žmonėmis iš „Facebook“. Čia pilna grupių, kuriose, jeigu tau aktualu ir įdomu, dalyvauji. Tai nėra tavo draugai, veikiau bendraminčiai, todėl jiems pasidaro įdomu sekti, ką tu rašai. Kai atsiranda tų sekėjų, ir norisi parašyti kažką jiems. Tada atsiranda kitas ryšys. Iš pradžių rašai, nes tarsi nori „išsirašyti“, o paskui pagalvoji, kad gal reikėtų būtent jiems kažką paskirti.
Rašymas irgi yra mano kūrybiškoji dalis, kurios aš niekada neatsisakysiu. Kad tik būtų, kas skaito. Labai džiaugiuosi, kad prieš metus „gimė“ mano pasakojimų ciklas „Gyvas daržas“. Tai irgi yra tarsi personažas. Netgi susieju tai su lėlėmis, nes jos atėjo per „Gyvą daržą“. Tiesiog, būdama darže, būdama savo kieme, pajutau, kad nereikia išradinėti dviračio, kad viskas yra seniai išrasta. Jeigu turi būdą pasakyti apie žinomą dalyką naujai, arba parodyti tą pačią gėlę a daržovę kitaip, tai pirmyn, nes pasaulyje niekada nebus per daug kūrybiškumo. Aš taip pat galvoju, kad visada rasi savo žiūrovą, klausytoją ar skaitytoją.
Kaip į Jūsų užsiėmimus žiūri šeimos nariai?
Į lėles visi žiūri taip: „Mmm, ir vėl? Ir vėl nauja?“. Bet jau nebeklausia: „Kam tu tai darai?“. Anksčiau dar klausdavo. Pavyzdžiui, vyriausias sūnus pasidomėdavo: „Na, kam tau tos lėlės?“. Bet kai kelis kartus pasakiau, kad tiesiog taip reikia, daugiau nebeklausinėja. Bet, manau, kad palaiko. Savo kuriamas ir sukurtas lėles aš visada pirmiausiai rodau vaikams. Iš jų reakcijos, to viso emocinio fono gaunu pasitvirtinimo jausmą, kad viską darau gerai. Pavyzdžiui, kai aš jiems parodau dar nuogą, neaprengtą, be charakterio žmogeliuką, jie jau ir tada klausia: „Oi, kas čia bus, kas čia bus?“. Todėl būna malonu ir norisi džiaugtis.
Ar dalinatės savo patirtimi su kitais ir kaip?
Dar nesutikau žmogaus, kuriam tai būtų įdomu ir sakytų: „Na, pamokyk ir mane“. Visi yra tik mano kūrybinės veiklos žiūrovai, stebėtojai. Dalinuosi savo „Facebook“ paskyroje lėlėmis, savo tinklaraštyje dalinuosi temomis susijusiomis su daržu, savo patyrimais, pajautimais apie gamtą, gyvenimą kaime. Štai, balandžio 16 dieną Jiezno bibliotekoje bus surengta mano darbų paroda. Tikriausiai giliai viduje turiu viltį, kad pamatęs lėlytes parodoje, atsiras kas nors, kas norės išmokti. Vis dėlto jos yra gyvos. Rodyti lėles nuotraukose yra lyg rodyti pusę jų turinio. Mane tai trikdo, aš nesu fotografė ir man sunku yra tai pateikti, nes reikia mokėti, kad objektas emociškai pavergtų širdį. Vis dėlto nuo žiūrovo nuotaikos labai priklauso, ką pamato ir kaip pamato. Gal jis yra suirzęs, piktas, o čia dar kažkokia lėlė. Todėl dabar aš pradėjau filmuoti lėlytes, nes tada jos turi savo 3D vaizdą, ir pastebėjau, kad žmonėms labiau patinka trumpi filmukai negu nuotraukos.
Vis tiek labai noriu daryti tas parodėles, kad ir kokios jos mažos, nes mano lėlytės – jos gyvos, jos vertos, kad jas pamatytų tikrovėje. Jos sukelia labai daug emocijų, ir aš tikiu, kad taip yra ne tik man. Tai ir yra dalinimasis. Manau, kad dalintis reikia dėl jausmų, nes mes esame gyvi sutvėrimai, kuriems jų reikia.
Jūs taip pat dėstote norvegų kalbą Vilniaus universitete ir mokote privačiai. Kodėl nusprendėte mokyti žmones?
Tikriausiai todėl, kad kai turi profesiją ir diplomą, galvoji, kad reikia su jais kažką daryti, kad tos žinios neprapultų. Vis dėlto tai kvalifikacija, kuriai įgyti tu sugaišti daug laiko ir pastangų. Iš kitos pusės, tikriausiai aš esu mokytoja iš pašaukimo. Man patinka mokyti kažko, ką moku. Pavyzdžiui, aš labai mielai mokyčiau lėlių siuvimo, bet kadangi nėra susidomėjusių mokinių, tad renkuosi kitą variantą, kurį taip pat moku. Tikriausiai man patinka būti mokytoja.
Kaip Jūs suderinate savo veiklą, darbą su šeima?
Aktyvaus ir lankstaus planavimo būdu. Iš tikrųjų, mano veiklos yra skirtingos, bet tikriausiai aš tai priimu kaip kūrybiškumą ir kūrybiškai derinu. Būna dienų, kai man nesinori kurti, megzti, tikrai būna tokių dienų. Tokiu atveju einu į daržą, gaminu pietus ir visi būna laimingi. Būna dienų, kai aš visiškai nenoriu gaminti ir liepiu šeimynai patiems virtis koldūnų, o pati einu megzti. Tiesiog esu laiminga, turėdama tokią šeimą, kuri man leidžia būti tuo, kuo aš noriu būti. Jaučiu didelį vyro palaikymą – jis pritaria mano visoms veikloms, man padeda, jis, jeigu reikia, prižiūri vaikus. Dabar vaikai jau ūgtelėję, savarankiškesni, todėl aš turiu daugiau laisvės. Manau, kad vyro palaikymas yra labai svarbus, nes jis yra mano pirmasis skaitytojas, jis, jeigu aš imu savęs klausti, ar daryti, ar kažkam to reikia, sako: „Aišku, daryk, jeigu tau reikia, tai ir daryk“. Tarsi ir motyvatorius, ir palaikytojas. Ir, manau, kad mes ir vaikus mokome visų pirma ieškoti, ko nori ar reikia, paskui jau siekti.
Pabaigai – trumpas žaidimas. Įsivaizduokite, kad dabar, šią akimirką, esate 50-ies metų. Atsakykite į šiuos klausimus:
Ką Jūs labiausiai mylite?
Gyvenimą.
Ko Jūs labiausiai bijote?
Netekti regos arba rankų.
Kuo norėjote būti užaugusi?
Žinau atsakymą jau nuo vaikystės. Aš visada norėjau būti mama. Vaikai užaugs, bet, tikriausiai, norėsiu ja būti jiems ir tada.
Ko labiausiai nekenčiate?
Blogo oro.
Kas Jūsų geriausias draugas?
Tikriausiai, aš pati esu sau geriausia draugė.
Kokia Jūsų didžiausia svajonė?
Nuolatos kažką patirti ir išmokti kažko naujo.
Ačiū už pokalbį.
