Į šimtmetį atvedė kūno ir dvasios stiprybė

Didelė garbė kraštui, kuriame gyvena šimtametis žmogus, sako Jiezno seniūnijos seniūnas Algis Bartusevičius.

O tuo pasididžiuoti gali Vėžionių kaimas, šalia kurio, Dvareliškėse, gyvena Ignas Urnevičius, gegužės 21-ąją šventęs šimto metų jubiliejų. Pasveikinti garbųjį senolį susirinko didelė minia kaimynų, svečių iš Prienų, Jiezno. Vėžionių kaimo gyventojai, vadovaujami seniūnaičio Vytauto Bartkaus, pasirūpino, kad jubiliatui ši diena būtų įsimintina – kad žemė sudrebėtų, kaip sakė pats I. Urnevičius. Žemei drebėti nereikėjo, tačiau linksmybės, muzikos ir dainų, vaišių ir kalbų buvo daug: dovanas ir linkėjimus nuo savivaldybės mero Vyto Bujanausko I. Urnevičiui perdavė mero pavaduotoja Loreta Jakinevičienė ir jo patarėjas Raimundas Markūnas, jubiliatą pasveikino „Sodros“ Prienų skyriaus vadovė Eugenija Brilienė, Jiezno seniūnija ir Vėžionių seniūnaitija, artimi ir geri kaimynai, didelis pulkas giminaičių. Jie taip pat padėkojo jubiliato sūnui Jonui ir jo žmonai Danutei už kasdienį ir atidų rūpestį jau pasiligojusiu senoliu ir jo žmona Veronika.  Išvakarėse garbųjį ilgaamžį pasveikino Seimo narys Andrius Palionis, kurio dovanota lova jam labai patiko, atvykti į svečius dar žada ir Antrojo pasaulinio karo veteranų atstovai.  O tądien nuobodžiauti susirinkusiesiems neleido Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro darbuotojos, vieną po kitos grojusios smagias melodijas, verčiančias kojas pačias trepsėti.

Į šimtmetį sutelpa ne vieno žmogaus gyvenimas, daugybė istorinių įvykių, pokyčių į gera ir į bloga. I. Urnevičiui likimas atseikėjo daug. Vienintelė likusi gyva jo sesuo Marija pasakojo, jog jiems teko karti pamotės nemylimų vaikų dalia, sunkus darbas nuo mažumės. Tačiau sunkumai tik užgrūdino, tik suteikė dar didesnių dvasios ir kūno jėgų. Marija prisimena, kad apie jos brolį Igną žmonės sakydavo, jog jis panešąs vienu kartu keturis centnerius (200 kilogramų). Dar didesnis vargas vyriškio laukė Antrojo pasaulinio karo metu, kuriame jam teko dalyvauti tiesiogiai. Mūšyje jis buvo sužeistas į koją ir ranką, ją gydytojai norėjo amputuoti, bet vyriškis neleido. Ką teko iškęsti, kaip tai įsirėžė į I. Urnevičiaus atmintį, išdavė jo garsus atodūsis Nemajūnų bažnyčioje: „Dieve, kraujuose gulėjau, o Tu manęs niekada neapleidai, Viešpatie!“. Tvirtas tikėjimas, kaip pasakoja giminaičiai, visuomet palaikė senolio jėgas, neleido jam sulinkti po rūpesčių ir netekčių našta. Tad ir šiandien mažai kas pasakytų, kad skaistaus ir lygaus veido, gana tvirto sudėjimo vyriškis jau įžengė į antrąjį šimtmetį. Nes, anot jo, niekada negėręs ir nerūkęs, dorai gyvenęs ir sunkiai dirbęs. Šis ilgametystės receptas, ko gero, žinomas daug kam, tik retai kieno išbandomas.

Nors dėl nežinomų priežasčių pamaldos I. Urnevičiaus garbei Nemajūnų bažnyčioje neįvyko, tačiau palaiminimą tokio iškilaus gimtadienio proga jam suteikė Jiezno parapijos klebonas Rolandas Bičkauskas, palinkėjęs senoliui ir toliau drąsiai žengti į metų tolumas, o jubiliatą sveikinusiems žmonėms – sekti ilgaamžio kaimyno pavyzdžiu.