Aldona Štuikienė
Suskambėjus pirmam muzikos akordui, tarsi nusikeliame į seniai pamiršto laikmečio dainas, kurios persunktos meilės išgyvenimų. Tai tarsi laikmečio sustabdytos akimirkos, kuomet jas sugrąžina dainos žodžiai, kuomet sugrįžta praeitis ir atsiveria durys į slaptą kambarį, kurių kažkada nedrįsome atverti. O juk romansus gali ilgesingai dainuoti tik tas, kuris išgyveno nelaimingos meilės, įvairias gyvenimo peripetijas. Tik jo balse išgirsi jaudulį, bandantį dainos žodžiais pasidalinti su aplinkiniais. Kažin ar yra žmogus, kuris tokio potyrio neturėjo, nepajuto, neišgyveno. O laimės akimirkos? Jas teko išgyventi, pasidalinti, perleisti per save. Juk tai taipogi savotiška dainos žodžių pynė, persunkta to, kuris ne kartą nubraukė ašarą ir mintyse pasižadėjo, jog kitą kartą bus kitaip…
Prienų kultūros ir laisvalaikio centro fojė pilnutėlė. Atėjo norintys pasidalinti savo meilės romansais, pasiklausyti meilės ir išgyvenimų, laimės akimirkų žodžių. Rodos, tiek nedaug tereikia žmogui, kad suvoktų, jog dainos žodžiai ir muzika, du gyvenimo šaukliai, susikibę rankomis kviečia išgyventi, džiaugtis ir bent sekundei nugrimzti į seniai užmirštų akimirkų požemius.
Verkiantis smuikas, suvirpinta gitaros styga dar labiau suartina, sujaudina besiklausantįjį dainos žodžių, sklindančių iš širdies gelmių.
O šio vakaro atlikėjų gausa dar kartą įrodė, kad romansai grįžta į mūsų gyvenimą ir noras išreikšti savo jausmus per muziką ir dainos žodžius vis dar populiarus. Tad tiesmukiškumas ne visada tampa laimės simboliu, daina ir muzika – tai atsakas, kad ateityje taptume paslaptingesni ir mylimi.
Taigi romansų vakaras (jau šeštasis) tapo tradiciniu, o norinčių dalyvauti kasmet daugėja, kaip daugėja ir negirdėtų romansų. Beje, kol kas nėra lygių rusiškiems romansams ir amerikietiškam cantri. Akivaizdu, jog geras pavyzdys yra užkrečiantis, ir mes, lietuviai, turime iš ko pasimokyti romansų atlikimo.
