Saulėtą birželio pirmosios popietę prie Balbieriškio pagrindinės mokyklos senojo raudonų plytų pastato būriavosi orūs vyrai ir puošnios moterys. Sveikinosi, džiūgavo, lūkuriavo ateinančių, fotografavosi… Paskui visas nemažas būrys sugužėjo į antrame aukšte esančią mokyklos salę, kurioje juos pasitiko mokyklos direktorius Stasys Valančius ir sveikinimams pasiruošę mokiniai. Skambėjo dainos, deklamuojamos eilės, direktorius pasakojo apie mokyklos dabartį, priminė jos praeitį, istoriją.
Į mokyklą 40-ųjų jos baigimo metinių proga tądien sugrįžo „prasminga lauktoji branda“ – Balbieriškio vidurinės mokyklos 1973-ųjų metų XXIII laidos abiturientai su savo mylima auklėtoja Irena Viltrakyte -Juozaitiene. „Keturiasdešimt metų žmogaus gyvenime – tai daug ar mažai? Akimirka!.. O jei dar pridėtume metus, praleistus mokykloje? Tai – jau beveik ir visas gyvenimas…
Rodos, kad tie metai tarsi „su vėjais nuskrieja“, kai pamatai švytinčius, mielus artimų žmonių veidus… – svarstė buvę klasės draugai, tradiciškai susitinkantys kas penkeri metai, ir nuoširdžiai apgailestavo, kad į mokyklą, deja, jau niekada nesugrįš anksti Anapusybėn iškeliavę a.a. Algis ir Kazys, Danutė, daugelis buvusių mokytojų. Jų šviesų atminimą visi pagerbė tylos minute…
Paskui buvusioji mokytoja vėl tradiciškai vedė lietuvių kalbos pamoką, tikrino savo auklėtinių žinias… Buvo daug smagaus šurmulio, prisiminus linksmus pokštus ir išdaigas, klausinėjant vienas kitą ir pasakojant, kaip gyvena dabar…
O tuomet, kai visas būrys draugų Balbieriškio laisvalaikio centro salėje smagiai trypė savo jaunystės šokius, jaunieji salės darbuotojai stebėjosi:
„Kiek, sakei, jiems metų? Keturiasdešimt?! Po mokyklos baigimo?! Negali būti!!!
Bet praėjusiojo tūkstantmečio paskutiniojo šimtmečio antrosios pusės jaunimui ir jų auklėtojai energijos tą vakarą turbūt galėjo pavydėti ne vienas šių dienų abiturientas… Dar užteko jėgų ir pasivaikščioti po pagražėjusį žaliuojantį miestelio parką ir ilgesniam pabendravimui pas klasės sielą , buvusią seniūnę Angelę, kur visi bendraamžiai pritarė mintims, kad „žmogaus širdis nesensta“ ir „geriausi draugai neišduoda…“
Dar ilgai pavakarota, peržiūrėtos mokyklos dienų nuotraukos, Rimanto sumontuotos į gražų filmą, įgarsintą klasės draugo Romualdo dainomis, daug nuoširdžiai pabendrauta, pasidžiaugta galimybe sugrįžti ten, kur dar esi laukiamas, susitarta vėl susitikti „prie mokyklos slenksčio, prie žalių klevų…“
Vitas Rymantas Sidaravičius,
Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokytojas
