Čia įvyko tradicinė, jau penktoji, klojimo teatrų šventė „Kur Nemuno mėlynas kelias“, rengiama Birštono vienkiemio bendruomenės ir Birštono kultūros centro. Šiemet šventę globojo Birštono savivaldybės merė Nijolė Dirginčienė, kuriai atvykti į pradžią sutrukdė Prezidentės inauguracija, tačiau net šiek tiek pavėlavusi ji suspėjo ir pamatyti pasirodymus, ir įteikti apdovanojimus.
Nors ir reikėjo skubėti užsiimti patogesnę vietą klojime, tačiau traukė pasivaikščioti po Galinių sodybos kiemą, kur kiekvienas statinys, regis, skleidė senolių dvasios šilumą. Skoninga, skrupulingai prižiūrima aplinka, kvapą gniaužiantis kraštovaizdis, svaiginantis pušyno kvapas… Tai kaip gi čia nevažiuosi, kaip gi nedardėsi žvyrkeliu per miškelius ir laukus, kaip nelauksi šios dienos, tarsi pasimatymo su išsiilgtu sielos draugu? Tuo labiau, jog žinai, kad netrukus – nepakartojamų įspūdžių pilni reginiai, spektaklius parengusių teatrų pasirodymai.
Šiemet į Matiešionis atvyko geri birštoniečių draugai iš Jonavos savivaldybės (režisierius Jonas Andriulevičius), bendraminčiai iš Šakių rajono Lekėčių laisvalaikio centro (režisierė Vaida Brazaitienė) bei Kelmės mažojo teatro grupė (režisierius Algimantas Armonas). Kad pertraukėlių metu gausiems žiūrovams būtų linksmiau, grojo Žiežmarių kultūros centro ansamblis „Žiežmara“, vadovaujamas Juozo Stasio Krinicko. Žinoma, savo spektaklį šiai šventei paruošė ir šeimininkai, Birštono vienkiemio kaimo teatras su vadove Beata Klimavičiene.
Svajinga melodija ir šilta žvakės liepsnele šventę pradėjo organizatoriai, Birštono vienkiemio bendruomenės pirmininkas Vytas Kederys ir Beata Klimavičienė, pristatę svečius, pasidžiaugę žiūrovų gausa ir jų ištikimybe šiam susibūrimui. Į sceną pirmieji įžengė vienkiemiečiai ir ją „apšildė“ smagia ir nuotaikinga Žemaitės komedija „Trys mylimos“. Pasakojimas apie berną, dėl pinigų viliojusį našlę ir dvi jos dukras, sukėlė žiūrovams daug juoko, o pasigėrėti buvo galima ne tik išraiškinga aktorių vaidyba, bet ir spektaklio statytojų dėmesiu dekoracijoms, kostiumams. Visa tai kartu sukūrė labai vaizdingą ir ryškų vyksmą, kurį, turbūt, be vargo suprato į šventę užklydęs olandas Larsas ir kiti užsieniečiai. Ką bekalbėti apie lietuvius žiūrovus, akimoju nukeltus į tarpukario kaimo gyvenimą, kurį, pasak B. Klimavičienės, stengtasi pavaizduoti kuo autentiškiau. Tam labai pasitarnavo aktoriaus Egidijaus Martinkaus žemaitiška tarmė, kaip būtent tas prieskonis, suteikęs spektakliui gyvybę ir žavesį.
Įdomi ir moderni buvo jonaviečių parengta ištraukos iš K. Donelaičio „Metų“ interpretacija „Vasaros darbai“, kuri buvo pristatyta ir šiųmetėje Dainų šventėje. Žiūrovų „teismui“ šiuolaikišką komediją apie turtų medžiotojus paruošė Lekėčių mėgėjų teatro aktoriai, suvaidinę Kazio Sajos pjesę „Barakudos“. Nors veiksmas scenoje nukėlė į tarpukario Lietuvą ir jos pasiturinčiųjų gyvenimą, tačiau, ko gero, praeities ryšys su dabartimi tapo daugiau negu akivaizdus, tik dar kartą primindamas seną posakį, jog istorijos ratas sukasi… Tad ir šiandienos kaimo problemos, kurias O. Jautakės tragikomedijoje „Antosė ir vaiduoklis“ pavaizdavo Kelmės mažojo teatro aktoriai, būtų kuo puikiausiai suprastos ir prieš 100 metų.
Pusdienis Matiešionyse, tai palynojant, tai saulei užšviečiant, šventės dalyviams pralėkė beregint. Mintyse – įspūdingiausios spektaklių akimirkos, o širdyse – džiaugsmas, pabuvojus malonioje dvasiai aplinkoje, pasisėmus geros nuotaikos, pasivaišinus prie ilgų ir gausiai nukrautų stalų. Už tai, už smagią šventę organizatoriams padėkojo merė N. Dirginčienė, daug gražių žodžių skyrusi ir žiūrovus nudžiuginusiems aktorių kolektyvams, įteikusi jiems atminimo dovanėles. O didžiausias simpatijas pelniusiems aktoriams buvo skirti sanatorijų „Tulpė“ ir „Versmė“ apdovanojimai. Jie teko turtingą ūkininkę Kyverienę įspūdingai suvaidinusiai Birštono vienkiemio kaimo teatro aktorei Birutei Vokietaitienei bei Kelmės mažojo teatro aktoriui Kęstučiui Kelpšai.
Grįžtant atgal ir kelias, regis, trumpesnis. Tai vis Matiešionių kaimo apžavai, skatinantys laukti kitos viešnagės, kito pasibuvimo ir pasimatymo.
