Beje, ji taip vadinama todėl, kad apytikriai tiek paukščių rūšių pavasarį sugrįžta į Lietuvą. Mūsų senoliai manė, kad kovo 10-ąją parskrenda keturiasdešimt paukščių. Šiomis dienomis atskrenda daug vieversių, pempių, kovų, gulbių, žąsų, gervių. Tik dar labiau atšilus orams laukiama kur kas daugiau grįžtančių paukščių.
Pasklaidžius lietuviškus kalendorius, galima pastebėti, jog tai labai mėgstami paukščiai.
Kovo 20 dieną minima Pasaulinė Žemės diena, astronominis pavasaris. Šiomis dienomis ateina pavasario lygiadienis – dienos ir nakties ilgumas tampa vienodas visuose Žemės rutulio kampeliuose. O mes šių metų kovo 20-ąją dar ilgam prisiminsime, nes įvyko dalinis saulės užtemimas. Po jo vėl buvo galima džiaugtis pavasarinės saulės spinduliais. Tačiau vėlgi, tai diena, kuomet į Jono Kazlausko tėviškę prigužėjo svečių, kraštiečių, artimųjų, bendruomenės narių. Juk ne kasdien gali stebėti nuostabų reginį, kuomet prie trijų vėliavos stulpų nutupia gervių tercetas. Gervės, kurias be galo mylėjo kalbininkas profesorius J. Kazlauskas…
Pamenu, kai praeitais metais, kuomet rugpjūčio pirmąją vyko renginys, jos praskriejo virš sodybos, tarsi pats J. Kazlauskas, įsikūnijęs į jas, iš dangaus platybių žvelgė į susirinkusius ir gervės balsu pritarė dainuojantiems. Gal tai, o gal dėl to, kad paukštis, kuris visa esybe yra mylimas Virginijaus ir Birutės Kazlauskų bei jų vaikų, vizijos virto realybe. Virginijaus ir Algimanto Sakalausko suderintas duetas, kaip ir dera, pasitarus ėmė įgyvendinti tai, kas abiems nedavė ramybės – padaryti šių paukščių medžio skulptūras. Visus, atvykusius į šią sodybą, įsikūrusią gamtos prieglobstyje, dabar pasitiks ne tik vėjo blaškomos vėliavos, bet ir gervės – sodybos simbolis.
A. Sakalauskas, kuris yra vienas žymiausių dabartinių Lietuvos menininkų, tautodailininkų bei skulptorių, beveik metus laiko glostė, drožė gerves. Jo darbai kalba patys už save, o gervės, viena kitą papildantis ansamblis, atkako į namus, kuriuose jos mylimos.
Prieš atidengiant gervių skulptūras susirinkusiems buvo pranešta, jog, kas 5 metai Birštono savivaldybė skiria kalbininko J. Kazlausko vardo premiją nusipelniusiems baltistikos tyrinėtojams, mokslininkams, propaguotojams. Šiais metais planuojama steigti tarptautinę premiją, kadangi baltistų yra ne tik Lietuvoje. Renginyje dalyvavo VU Baltistikos katedros vedėjas Jurgis Pakerys, su kuriuo Birštono muziejaus darbuotojai ir Savivaldybės tarybos atstovai aptarė premijos teikimo nuostatų pakeitimus, aptarė, kas bus pakviesti partneriais, kaip bus paminėtas J. Kazlausko 85 m. gimimo jubiliejus.
Tarp susirinkusiųjų buvo ir Seimo narys Andrius Palionis, kurio dėka kasmet susirenkama į sodybą rugpjūčio 1 dieną, kalbininko gimtadienį, kai rengiamas patriotinės dainos pavakarys „Myliu gimtinę“.
Malonu, kad su meile pagaminti inkilai sutūpė į medžius, kuriuose apsigyvens paukščiai, savo giesmėmis giedosiantys himną kraštui, kuriame gimė, augo ir stengėsi atiduoti duoklę visai Lietuvai didis žmogus – Jonas Kazlauskas.
Susirinkusius, kaip ir visada, svetingi šeimininkai pavaišino gardžiu medžiotojų viralu, o prie jo ir bulvinėmis bandomis. Tačiau ne tai yra esmė. Juk pats maloniausias akcentas, kad visi susibūrė draugėn, kad prisimintų žmogų, be jokių išlygų mylėjusį savo kraštą, lietuvišką žodį ir tėviškę, kurią gražina ir puoselėja jo artimi giminaičiai.
Pasmalsavus, kokie ateities planai idėjų ir minčių pertekusio sodybos šeimininko Virginijaus Kazlausko galvoje, šis šelmiškai šyptelėjęs atsakė, jog jei visas mintis pasakys, vėjas jas nuneš ir gali jos neišsipildyti, tačiau puse lūpų tarstelėjo, jog labai nori įrengti nediduką muziejuką, o koks jis bus – nutylėjo.
Namo vykome pro ąžuolynėlį, kuriame sėkmingai peržiemoję ąžuoliukai laukė šilumos, o miške medžiai, linguodami šakomis, tarsi rankomis modami sakė: „Tariu ne sudie, bet iki susitikimo!” Ir šventai tikiu, jog dar ne kartą sugrįšiu, nes pabuvus šiame nuostabiame gamtos ir žmogaus išglostytame žemės lopinėlyje pasijunti tarsi išsivalęs, o mintys tampa tokios švarios, kaip ir oras, kuriuo kvėpuoji. Giliai įkvėpęs pajunti nematomos gerumo rankos prisilietimą ir suvoki, kad bent trumpai čia pabuvęs gali atlikti tokius darbus, kurie svarbūs visiems, patys žodžiai, mintys verčia tave atsiverti.
Vilija Čiapaitė
