Anarsijos Adamonienės ir Stefos Juršienės tandemas gerai žinomas mūsų krašte; dvi kūrybingos moterys ne kartą ir daug kur džiugino skaitančiąją visuomenę. Štai, ir Pakuonyje jos viešėjo bene trečiąjį kartą (skaičiuojant per pastarąjį dešimtmetį).
Formaliai žiūrint, lyg ir užtektų fakto, jog S. Juršienė ganėtinai reguliariai išleidžia po poezijos knygelę – jomis ji žydėte žydi, o A. Adamonienė jas pristato ir recenzuoja (tų knygelių jau vienuolika, tad yra ką ir pristatyti). Sutikime, kad jos puikiai pasiskirsto vaidmenimis ir vykusiai papildo viena kitą net ir savo skirtingais temperamentais. Bet yra ir dar kažkas, kas masina jas kviestis vėl ir vėl. Štai, renginio dalyvių komentarai: vieną lankytoją gerai veikė S. Juršienės „gydantis balso tembras“, kitam įstrigo A. Adamonienės literatūrinė erudicija ir Heinės (vokiečių poeto Heinricho Heinės) deklamavimas originalo kalba… Beje, A. Adamonienė pageidavo ją renginyje pristatyti tiesiog kaip aktyvią skaitytoją.
Gyvybingumas ir kūryba, gyvenimo teigimas per saviraišką – štai, kas yra jų dviejų perpetuum mobile, kas jas palaiko ir neabejotinai persiduoda kitiems jų klausantiems ir jas girdintiems.
Literatūrologo Remigijaus Tamošaičio frazės tiksliai apibūdina abiejų mūsų kraštiečių poziciją: „Kūryba apskritai yra gyvenimo teigimas, gyvenimo meilė, gyvenimo geismas, tai kultūrinę formą įgijusi aistros išraiška. Juk be aistros apskritai niekas neatsiranda“.
O, kad ta gyvybės ugnis kūrentųsi ir kūrentųsi, ir niekas jos neužgesintų.
Marytė Žaromskienė,
Pakuonio bibliotekos bibliotekininkė
