Skirtingų rasių ir tautybių žmonių bendravimas tikrai gali mūsų pasaulį suartinti, padaryti geresnį ir gražesnį. Ypač, jei tarpusavyje bendrauja pedagogai.
Taip jau buvo lemta, jog turėjau galimybę pabendrauti su tarpkontinentinio projekto „Gyva istorija“ sumanytojais ir vykdytojais iš San Diego, Los Andželo (JAV) ir Prienų. Tiesa, pagrindinis tikslas buvo pakalbinti tris viešnias iš JAV: profesorę iš San Diego universiteto Nancy Hanssen, pradinių klasių mokytoją iš San Diego Sunset Hill pradinės mokyklos Monda Forrestal ir profesorę iš Los Andželo universiteto Lieslie Anne Young.
Projektą „Gyva istorija“ finansuoja San Diego universitetas. Jame dalyvauja trijų kontinentų šalys – JAV, Kenija, Lietuva. Pagrindinis projekto tikslas – bendravimas ir anglų kalbos įgūdžių tobulinimas. Projekto sumanytojai pasirinko paprastus, bet įdomius jo įgyvendinimo metodus, kurie atitinka projekto misiją.
15 antros ir trečios „Žiburio“ gimnazijos klasių gimnazistų kalbins trijų (Antrojo pasaulinio karo, pokario iki nepriklausomybės paskelbimo ir po 1991 metų) istorinių Lietuvos laikotarpių liudininkus. Jų atsiminimai bus išleisti anglų ir lietuvių kalbomis. Viešnios iš JAV taip pat lankysis „Pasakos“ ir „Gintarėlio“ darželiuose. Su jais artimiausiai bendraus L. A. Young, kuri pokalbio metu pabrėžė, jog jai bus smagu perduoti Prienų darželinukams žaidimus, kuriuos atrinko būtent JAV vaikučiai. Pasak profesorės, bus įdomu stebėti, ar abiejų šalių vaikai domisi tais pačiais žaidimais. „Didžiausias malonumas ne stebėti iš šalies, kaip elgiasi vaikai, o betarpiškai bendrauti su jais“, – teigė Lieslie. Viešnia iš Los Andželo patikino, jog iš lietuvių išmoko būti dar atidesne su vaikučiais ir skirti jiems daugiau meilės.
M. Forrestal bendraus su „Ąžuolo“ progimnazijos pradinių klasių mokiniais. Pasak jos, bendravimas su pradinukais ypatingas, bet ji mananti, kad ir JAV, ir Lietuvoje mokymas vyksta panašiai. Monda pasakojo, jog jos klasėje mokėsi ir jos sūnus. Pasak viešnios, jam reikalavimai buvo griežtesni, tačiau jis dėl to nepyko, vadino ją „ponia mama” ir didžiavosi, jog jo mama – mokytoja. Vis tik, anot Mondos, visi vaikai yra vienodai svarbūs, ir jų likimais ji domisi nuolat.
Pagrindinė projekto koordinatorė Nancy Hanssen dirbs su „Žiburio“ gimnazijos dėstytojais ir gimnazistais. Profesorei tai jau penktasis vizitas į Prienus, o Lietuvoje ji įgyvendina įvairius projektus jau 15 metų. Pasak Nancy, draugystė su Lietuva prasidėjo prieš 20 metų, o to iniciatoriais buvo JAV lietuviai, paprašę padėti nepriklausomybę atgavusiai gimtinei reformuoti jos švietimo sistemą. Nancy pripažino, jog jai patiko Lietuva, jos žmonės, nes abiejų šalių gyventojai turi daug bendro, ypač pedagogai, kurie yra pasišventę savo darbui. Tokiai minčiai pritarė ir Lieslie, kuri tokį pasišventimą pavadino globaliu.
Nancy pridūrė, jog pažintis su lietuviais pakeitė jos gyvenimą. Viešnia prisipažino, jog ne tik ji mokė Lietuvos pedagoges, bet ir pati mokėsi iš jų. Pasak San Diego universiteto profesorės, kuri 36 metus atidavė darbui mokyklose, bendravimas praturtina abi puses, ir tai svarbiausia. Anot jos, visos projekte dalyvaujančios šalys yra įdomios, nes turi savo išskirtinumą, gražias tradicijas. Bet yra ir vienijančių dalykų: tai vaikai, kurie nori semtis žinių ir bendrauti. Pasak profesorės, būtent vaikai yra šio projekto išskirtinumas.
Pokalbis netikėtai pakrypo kitomis temomis. Viešnios iš JAV noriai kalbėjosi, stengėsi atsakyti į visus klausimus ir pripažino, jog su skirtingų šalių projekto dalyviais bendravimas anglų kalba turi savo ypatumų. Pasak Nancy, su Kenijos atstovais geriausiai bendrauti betarpiškai, bet ir tuomet reikia labai atidžiai klausytis, nes jie dažniausiai naudoja britų dialektą, o Lietuvos vaikai tik iš pradžių jaučiasi nedrąsiai, o vėliau atsipalaiduoja ir tada nebūna jokių bendravimo problemų.
Viešnios iš JAV jau apsilankė Švenčionių rajone ir turėjo progą apsigyventi lietuvių šeimoje. Pasak jų, santykiai šeimose panašūs, nes ir JAV, ir Lietuvoje pasakojimai apie šeimą prasideda nuo nuotraukų albumų. Tiesa, smagu buvo į Lietuvą pažiūrėti lietuvių akimis, nes buvo rodomos vietos, kurios patinka būtent lietuviams. Viešnios tikino, jog ragavo šaltibarščius, bet cepelinų dar nevalgė.
Nancy pasakojo, jog būdama mūsų krašte, visada apsistoja „Audenio“ svečių namuose Birštone. Šiemet visos viešnios apsistojo „Audenyje“. Pasak jų, atvažiavo, patiko ir nesinori keisti laikinos gyvenamosios vietos. Tiesa, moterys nežinojo, kad „Audenio“ savininkas yra vyras, nes pastoviai tenka bendrauti tik su moterimis, tad nekantraus su juo susipažinti.
Bendravimas vyko daugiau nei valandą, todėl buvo paliestas klausimas ir apie santykių skirtumus JAV ir Lietuvos šeimose. Vis tik buvo prieita išvados, jog visame pasaulyje moterys daugiau laiko skiria šeimai, nors ir visuomeniniame gyvenime, ir darbe stengiasi neatsilikti nuo vyrų. Tiesa, viešnios pabrėžė, jog ir JAV dėl ekonominės krizės keičiasi žmonių įpročiai. Esą suaugę vaikai neretai grįžta gyventi pas tėvus, gimsta ir nauja tradicija, kai tėvai apsigyvena vaikų namuose, o vyrai daugiau dėmesio skiria bendravimui su vaikais.
Viešnios ne tik atsakinėjo į klausimus, bet ir pačios buvo aktyvios, klausinėjo ir norėjo išgirsti mano nuomonę apie švietimo sistemos progresą. Deja, mūsų švietimo sistema pergyvena vieną po kitos reformas, kurios daugiau yra ekonominės, o ne ugdymo. Tautos švietimas turi būti kiekvienos šalies vyriausybės pagrindiniu prioritetu, nes tai neįkainojamas turtas ir progreso užtikrinimo garantas.
Įvykusį pokalbį vadinti interviu nesinori, o tai ir nebuvo tradicinis interviu. Jaukioje ir neoficialioje aplinkoje susirinkę žmonės tiesiog bendravo, diskutavo įvairiomis temomis. Smagu buvo stebėti, kaip mūsų mokytojos laisvai bendrauja su viešniomis anglų kalba, o pastarosios pokalbio metu ištardavo vieną kitą lietuvišką žodį.
Švenčionyse viešnios stebėjo, kaip buvo gaminami šakočiai. O gal Prienuose per likusias dvi viešnagės savaites jos galės pažiūrėti, kaip gimsta duonelė?..
Jonas Kavaliauskas
