Vilija Čiapaitė
Lapkričio 22-osios rytas Jiezno vaikų globos centre buvo kitoks — lėtesnis, švelnesnis, tarsi iš anksto prisodrintas laukimo. Į erdvę rinkosi žmonės, kuriems šiuo metų laiku ypač svarbu sustoti, įkvėpti giliau ir bent trumpam pabūti su savimi bei kitais. Jau ne pirmą kartą čia susitinkama su VšĮ „Šeštasis pojūtis“ edukatoriais Einira ir Antanu, ir, nesuklysiu sakydama, kiekvienas jų atvykimas tampa nedidele švente, pripildyta ramybės ir vidinio švytėjimo.
Šį kartą, kai didžiosios šventės jau ne už kalnų, o ilgi žiemos vakarai prašosi šviesos ir šilumos, edukacijai buvo pasirinkta kurti sojų vaško žvakes.
Edukacija – pilna aromatų ir būsimos šviesos
Lieti žvakes, atrodytų, paprastas užsiėmimas. Tačiau vos tik įsukus dagtį ir į rankas paėmus tirpstantį vašką su eteriniais aliejais, kiekvienas galėjo pajusti: tai ne darbas, o mažutė kelionė į save ir į aplink supantį pasaulį. Renkantis kvapus reikėjo klausytis savęs. Vidiniai jausmai tarsi kalbėjo sava kalba — kas šiandien ramina, kas sušildo, kas suteikia jėgų, kas įkvepia.
Kvapų buteliukai tapo lyg nematomu keliu, vedančiu į prisiminimus ir jausmus. Žvakių liejimas virto lėtu, atsargiu, su meile atliekamu ritualu.
Edukatoriai, prie kurių norisi sugrįžti
Einira ir Antanas Aleknos yra žmonės, su kuriais gera būti. Jų buvimas skleidžia ypatingą lengvumą ir šilumą. Visos edukacijos metu nebuvo nei skubos, nei griežtų tonų — tik ramus, nuoširdus žodis ir švelnius jausmus stiprinantis buvimas. Jie ne tik mokė, bet ir dalinosi patirtimi, lydėjo kiekvieną žingsnį, sukurdami saugią, kvapnią, šviesos pripildytą erdvę. Gera buvo būti kartu, bet kartu ir su savimi.
Juoko akimirka ir žvakių „gyvenimai“
Smagus momentas buvo tada, kai susipažindino su „gyvomis“, „negyvomis“ ir net „skraidančiomis“ žvakėmis. Šmaikšti detalė, sukėlusi juoko bangas ir padėjusi dar labiau atsipalaiduoti. Tokios trapios akimirkos išsklaido nerimą ir suartina žmones akimirksniu.
Kai sustoja laikas
Stebėdami, kaip lėtai stingsta mūsų žvakės, o ore tvyro vanilės, levandų, pipirmėčių ar citrusų aromatai, visi pajuto, kad laikas tarsi sustojo. Laukdami magiško stingimo susėdo pokalbiui — dalinosi įspūdžiais, kvapų istorijomis ir tuo, kas suvirpino ne vieno širdį. Tai buvo tikras paprastas žmogiškas buvimas — be skubos, be įtampos, tik bendrystė, šiluma ir kelios valandos, kuriose norėjosi pasilikti ilgiau.
Šviesa, kuri lieka viduje
Tokie susitikimai turi ypatingą galią. Jie ne tik praturtina žiniomis, bet ir sušildo, praskaidrina mintis, pripildo šviesos, kaip ta mažytė žvakė, kurią uždegus viduje nešiesi ilgai.
