Kukurūzai šlama vėjyje kaip kokie pletkininkai, kol aš susilenkusi lysvėje skabau milžiniškus runkelių lapus mūsų išpuikusioms vištoms. Juos tyčia susodinau keturiom eilėm daržo krašte, kad užstotų vėją. Kai kurie jų jau iškėlę grėsmingas savo šluotas į dangų, tarsi sako šalia išsidriekusiems arbūzams: pažiūrėkit, kokie mes dideli, o jūs ten, pažeme raitotės… Iš tiesų, prisiraitę anie, ant šiaudų pasklidę, nebepamenu, kiek daigų būta, bet dvi ilgos lysvės, kaip ir kukurūzų… Arbūzų lapai tankūs, tarsi žalias kilimas, apsipylę geltonais žiedeliais, vilioja bites. Tame kilime daugybė mažų kamuoliukų jau primegzta, nebeskaičiuoju. Bet yra ir aštuoni nemaži kamuoliai, jau keli vos telpa į delną. Kantrybės, kantrybės, dar kelios savaitės šilumos, ir raškysim kaip uogas.
Dūzgia bitės ir vabalėliai po visą daržą, yra ir jiems darbo. Štai pupelių lysvės pasipuošusios baltais, violetiniais ir ryškiai oranžiniais žiedais. Stiebai susiraizgę kaip gyvatės, lipa, pinasi, šnypščia… Tuoj bus ir šparaginis džiaugsmas, kibirais nešim. Medetkos daržo kampuose, tagetės, krapai, petražolės, viskas sužėlę, jau į mišką panašėja. Tik spėk ravėt, surinkt, nuraut, sudžiovint, suruošt, ką burnosna, ką podėlin, žiemai… Žalio sviesto, žalios druskos, ką kalbėt apie stiklainių nekantrų laukimą, kol šalia jau išvirtų vyšnienių ir serbentienių rūsin atkeliaus pomidorai, agurkai, visokios mišrainės.
Štai cukinijos šiemet aiškiai konkuruoja su šalia augančiais milžinais rabarbarais. Nori kokią susirast – reik gerokai paplušėt, tarp tų lapų pasikuist, kad aptiktum. O jų yra, gražios, geltonos, žalsvos, šalia didžiulių žiedų ir daugybė vaisių primegzta. Agurkų ir pomidorų lysvės šiemet kaip niekad gausiai dera. Šakos lūžta nuo visokių formų ir dydžių pomidorų, kurie taip tankiai apkibę, kad net lapams nebelieka vietos. Agurkai agurkėliai, kaip iš to filmuko, kasdien gula krepšin nesispyriodami, tik spėkit suvalgyti ar užraugti. Regis, šypsosi kiekvienas kuo gražiau, kai Jonuko maža rankytė siekia kurį pasirinkti, o burnytė – smagiai sukramtyti.
Atrodo, eini kasdien, pluši, nespėji, o visgi, gamta darbo daugiausiai įdeda, derlių augindama. Be jos, be tinkamų orų, niekas neužaugtų vien iš mūsų žmogiško panorėjimo. Toks mažas ir priklausomas pasijunti žmogelis šitoj žemėj…
Grįžti vakare nusilesęs… Mėtų lapelių, raudonėlių ar kokį ramunės žiedą pasiskabai puodelin, užpili vandeniu, gauni arbatos. Nei tau parduotuvėn bėgti, nei eilėje stovėti. Viską daržas duoda, viskuo dalinas. Prakaitu palaistyta, rankom savom daugybę kartų išpurenta dirva atiduoda su kaupu to, kas pasėta ir pasodinta. Ir jau kai lovon atsiguli, prieš miegą vis ta pati meditacija galvoje, su paukštelių čiulbėjimu: ryt reikia nugenėt pomidorus, patręšti arbūzus, išravėt burokų lysvę, apkaupti bulves… Taip ir užmiegi, tarsi nė iš daržo nebūtum išėjęs, užliūliuotas tos bujojančios augalų karalystės, su dideliu dėkingumu širdy Kūrėjui už tuos kasdienius stebuklus, rankomis pasiekiamus.
2018 m. liepa
Ieva Anelauskaitė-Motiejauskė
