Vilija Čiapaitė
Saulėtas sekmadienis kvietė Dvariuko gyventojus į Giraitiškių poilsiavietę. Šauni ir idėjų nestokojanti bendruomenės pirmininkė Gražina Bendinskienė kiekvieną atvykusį į šventę sutikdavo ir kviesdavo pasilinksminti, ant medžio pakabinti butaforinį margutį. Nors Atvelykis – vaikų Velykėlės, tačiau Giraitiškėse netrūko ir suaugusiųjų.
Daug pramogų laukė būtent vaikučių. Ir kas jau kas, senelės, mamytės, taip pat norėjusios tapti mažylėmis, kartu su vaikučiais kreidelėmis piešė piešinius, kuriuose puikiai atsispindėjo pavasario atgimimas, žvaigždžių lietus, žydintys pavasario pranašai – snieguolės ir žibutės. Vaikai džiūgavo, mat jų svajonės ir mintys puikiai atsispindėjo piešiniuose.
Netoliese esančioje palapinėje mažyliai, mamyčių padedami, puikiai įvaldė spalvotą smėlį. Piešimas juo – puiki terapinė priemonė vaikams ir suaugusiems, kuomet galima išlieti savo pojūčius, jausmus lape. Įvairiomis spalvomis išgauti gražūs ornamentai, paveikslėliai džiugino akį, tuo pačiu piešėjai atsipalaidavo ir pasinėrė į fantazijų šalį. Tokius laimingus vaikučius ir norėjosi pamatyti!
Bendruomenės pirmininkė su tikrų tikriausiu GASPADORIUM įteikė merui Alvydui Vaicekauskui pažymėjimą, jog jis esąs pilnateisis Dvariuko bendruomenės narys. Meras džiaugėsi, įsiliedamas į šaunų dvariukiečių būrį.
Čia pat pakvipo verdamos žuvienės kvapas. Kai kam ir pilvai maršą pradėjo groti, mat grynas oras, čia pat krantus skalaujantis Nemunas ir, be abejo, pietų metas priminė, jog tuščiu pilvu būsimose varžybose būsi bejėgis.
Žuvienė kaipmat puode mažėjo, o ir ne vienas dar pakartoti gardžiosios sriubos skubėjo. Čia pat buvo kepama žuvis. Ir kaip neparagausi, juk lauke gamintas maistas visada labai gardus. O už tai, kad visus gardžiai maitino, virėjos ir virėjas buvo apdovanoti dovanomis, kad kitą kartą dar gardesnių skanumynų pagamintų…
Pagaliau buvo išrinktas pats gražiausias margutis. Jo savininkė buvo apdovanota, ir tai buvo paskatinimas kitais metais vašku ar dar kokiu įmantriu dažu nudažyti patį pačiausią margutį.
Pagaliau visi buvo pakviesti įkelti į medžius inkilus. Juk kaip tik metas būsimiems girios giesmininkams pasiūlyti gražius ir naujus namus, kad draugiškai su žmonėmis ir kitais miško gyventojais susigyventų!
Čia pat vaikai bandė marginti margučius. Juk tai pats maloniausias užsiėmimas, kai jiems leidžiama savo fantaziją perkelti ant butaforinių kiaušinukų. Pramoga vaikus tarsi sujungė į visumą, o jie niekam neleido prisiliesti prie savo kūrinių.
Kaskart, kai tik nurimdavo linksmi juokeliai, Dvariuko močiutės taip užtraukdavo dainuškas, kad net pušys nustodavo linguoti. Ir kaip nenustos, nes visiems išvykus, jos, vėjo paprašiusios, tikrai bandys į taktą tuos pačius garsus atkartoti!
Pagaliau pilvai prikimšti gardumynų. Laikas ir įvairioms rungtims. Virvės traukimas ne vieną privertė sirgti už savą komandą, o laimėjo – draugystė ir bendruomeniškumas, kurie ypač svarbūs Dvariuko gyventojams.
Bene daugiausiai linksmybių sulaukė kiaušinių ridenimas. Kiekvienas norėjo laimėti margutį, nors jų buvo nemažai, tačiau čia reikėjo ypač taiklios rankelės ir žvitrios akelės.
Dar visokių rungčių bendruomenės nariai prigalvojo. Juk tame ir esmė – ne laimėti, bet pabūti draugėje, pasidalinti būsimų darbų gausa. Tai ypač sujungia, subrandina kolektyvą, kurio ašimi esanti bendruomenės pirmininkė Gražina Bendinskienė nestokoja charizmos ir neskaičiuoja savo laiko. Būtent mokėjimas suburti bendruomenę bendriems darbams ir tikslams yra gero vadovo darbo vaisius. O aš tegaliu pasakyti – tai akivaizdu, nes dvariukiečiai švenčia draugėje ne tik Užgavėnes, Atvelykius, bet ir aplanko ne vieną koncertą, parodas.
