Raganiai
kvitrina.com
Vasario 10 d. Prienų Dvariuko bendruomenė Giraitiškių poilsiavietėje atidarė „žiemos varymo“ sezoną rajone. Jų pavyzdžiu pasekė ir Užgavėnių šventės rengėjai Rumšiškėse.
Į ant įspūdingo grožio Nemuno pakrantės įsikūrusią poilsiavietę traukė motorizuoti žmonės iš viso rajono kraštų, bet ne tuščiomis – su lauknešėliais ir linksmai rankomis mosuodami.
Ir ko nesidžiaugti, nes ilgai laukta žiema smagiai džiugina, nors ir įžengė į paskutinį savo egzistavimo laiką ir nori nenori turės užleisti pavasariui savo pozicijas.
Žiemos šeimininkas Lašininis ir pavasario šauklys Kanapinis visur šmėžavo ir bandė tradicinę dvikovą išprovokuoti, tačiau iki jos su savo sekėjais dar turėjo nemažai paprakaituoti, įveikdami įvairias žemiškas kliūtis.
Čia pat raudonskruostės raganos bandė susirinkusius burtais apžavėti ir raudonais bučiniais apdovanoti, o velniai neleido ramiai stovėti, vis tai koją pakišdavo, tai už rankos sugriebdavo.
Šelmiai kanopas didžiausiais veltiniais apsiavę nenorėjo pasirodyti, kad iš pragaro atliuoksėjo, tačiau ragai viską išdavė ir jų daugelis vengė!
Gracinga Morė, stovėdama prie laužo, neramiai dairėsi ir nieko nesuprasdama akis vartė, matydama tiek susirinkusių žmonių, o dar daugiau persirengėlių, spėliodama, kas ją apgins, o kas bandys padurkus pasvilinti.
Žmonės su baisuokliais, raganomis ir velniais taip įsišėlo, jog nepajuto, kad oras įkaito ir pilvai maršą groti pradėjo. Čia pat pasmaguriauti kvietė puikūs Užgavėnių blynai, „Kiaulės kojos” sriuba ir dar nematyti visokiausi skanumynai, tad ne tik Lašininio, bet ir Kanapinio gerbėjai galėjo pilvus prisikimšti.
Kanapinio būta lankstaus ir tuo jis nuo taukais varvančio Lašininio skyrėsi. Beje, juk ne stori visada būna stipriausi. Čia jau vikrumas ir energija nugalėjo!
Geros nuotaikos, dainų, šokių tikrai netrūko, o čia ir gamta geru oru apdovanojo, tad ko daugiau linksmybėms reikia!
Visokių žaidimų pasipylė it iš gausybės rago, o varžybose visi dalyvauti norėjo ir namolio dovanėlių parsinešti skubėjo. Kai kam sekėsi geriau, kai kam prasčiau, tačiau nei vienas nuskriaustas nebuvo, dovanomis ir raudonais raganų bučiniais apdovanoti buvo!
Ir štai, atėjo lemiamas momentas. Morė nežinojo, ar čia verkti, ar juoktis, taip buvo žmonių linksmybių užliūliuota. Tačiau auka turi būti ir žiema turi būti išvaryta.
Morės padurkai užsiliepsnojo ir dūmai į dausas kildami nešė žinią, kad žiemai atėjo galas.
Dabar teliko laukti pavasario, kuris, nors ir nenoriais žingsneliais, pas mus pėdina.
Ir mes ten buvome, gausius vaišių stalus matėme, dovanų pilnus maišus apžiūrėjome, stebėjome raganų bandymus keturratį pagrobti, džiaugėmės gerų žmonių atneštomis dovanomis šventės sumanytojams ir jų padėkomis pagalbininkams.
