Pirmoji pažintis su Gintautu Dabrišiumi įvyko 2006 metais, kai jis tapo „Poezijos pavasario” laureatu ir su poetų desantu lankėsi Davatkyne bei Birštone. Jo poezija tuomet mane šokiravo, nes buvome įpratę girdėti eiliuotas poezijos eilutes, o jis, nutaisęs rimtą veidą, skaitė apie žvirblį ir gamtą. Tuomet jo rimtumas ir linksmi besiklausančiųjų veidai man buvo gana keistokas vaizdas, tačiau įdėmiau perskaičius jo kūrybą pradėjau suvokti, kad mažakalbio kūrėjo žodžiai tarsi sminga į gražiausias gamtos vietas, kitoniškai matomus dangų, medžius, paukščius… Tuo ir ypatinga jo kūryba, savotiškai „vežanti“ ir prašyte prašoma skaityti eilutę po eilutės, suvokti tai, kas mus supa, kas suteikia dvasingumo ir meilės žemei.
Apie autorių
Gintautas Dabrišius (g. 1950) mokėsi Kauno sodininkystės technikume, dirbo Žemės ūkio akademijoje. Už poetinį debiutą – eilėraščių rinkinį „Vienplaukis prie plento“ (1982 m.) – apdovanotas Zigmo Gėlės premija, 2006 m. – „Poezijos pavasario“ lauretas, 2012 m. pelnė Salomėjos Nėries premiją už eilėraščių rinkinį „Joju vienas“.
Poezijos knyga „Ievų daina“, tai tarsi išlaikytas vynas, brandintas 36 metus. O iki gimstant 9 mėnesius auginta. Pernai liepos mėnesį susitikęs su Juozo Palionio šeima pakalbėjo apie knygelės atėjimą į šį pasaulį. Pasakyta – padaryta, tačiau reikėjo suieškoti rankraštį. Ir čia neapsieita be savotiškos mistikos. Ilgai teko ieškoti, kol vieną naktį per langą įskridusi ir ant lovos krašto nutūpusi pelėda tarsi ant sparnų atnešė žinią. Šiaip nekalbus Gintautas su jam būdingu tiesmukiškumu pasakė, kad paleidus pelėdą į žvaigždėtą dangų jau žinojo, kur padėtas prapuolenis rankraštis.
Ir štai ką tik išleista knygelė mūsų rankose. Joje rasime paprastų ir džiugių dalykų, žodžių, priverčiančių pažvelgti į mus supantį pasaulį naiviai ir nesentimentaliai, atvira širdimi, be pagrąžinimų. Gintautas, tarsi dvasgaudis, mus sujungia su valstietiška pasaulėjauta ir sąžiningumu.
Susitikimo metu kalbėjusi literatūrologė Gintarė Bernotienė sakė: „G. Dabrišiaus savitumas grįstas buvimu arti gamtos. G. Dabrišius nėra tradicinis eiliuotojas, nėra ir į kraštovaizdžio apmąstymus linkęs peizažistas. Gamta jo pasaulyje pirmiausia yra aplinka, kurioje gyvenama, pasaulio dėmuo, kuriuo reikia ir pasirūpinti, ir prie kurio reikia pritapti. Čia gražiai susijungia gyvenimo ir eilėraščių tekstai, papildantys vienas kitą. Bitininkas ir medžiotojas G. Dabrišius elgiasi pagal archajišką logiką. Jo poezija turi savotiškos valiutos, kurios ne bet kur įsigysi… G. Dabrišius nustebina savitu žvilgsniu, eilėraščio tematiką pakreipdamas dar neišnaudota, nenuvalkiota linkme. Trumpų eilėraščių cikle stebina ne sezoninė emblemika, o saviti paradoksai… Tad paprastumu čia yra apsimetęs nepaprastumas, gal net reikėtų sakyti – kitokio žvilgsnio genialumas šiuolaikinėje niveliuoto pasaulėvaizdžio ir kolektyvinės televizinės savivokos kultūroje“.
Be abejo, knygelės pristatyme dalyvavo ir Julija Palionienė. Be Juozo Palionio labdaros ir paramos fondo pagalbos kažin ar mus būtų pasiekusi ši išlaikyta, subrandinta knygelė, kurioje atrasime tikrą paprastą valstietišką žodį be jokių įmantrybių.
Vilija Čiapaitė
