Gintarės paveiksluose – mielos ir nesumeluotos kasdienybės akimirkos

Tapo įprasta vos ne kiekvieną Pakuonio bibliotekoje veikiančią tapybos darbų parodą pristatyti pagrindinės mokyklos mokiniams ir jų dailės mokytojui. Šįsyk, mokslo metų pabaigoje, susitikta su tapytoja Gintare Marčiulynaite, kraštiete nuo Išlaužo. Jauna trapi dailininkė savo išvaizda mažai skyrėsi nuo susirinkusių devintokų, tačiau jau toli pažengusi – yra tapybos studijų magistrė ir nuo 2016 metų Lietuvos dailininkų sąjungos narė su nemenka parodų eksponavimo geografija, su savo tvirta menine pozicija ir požiūriu.

Parodos Pakuonyje paveiksluose šalia vieno peizažo matome darbus, kuriuose vaizduojami žmogaus augintiniai. Autorė sako esanti daugiau gamtos, o ne miesto vaikas, ten ji ir ieškanti tobulumo. Juk žmonės per skubėjimą tą ryšį praranda. Tokia jos būtis – lyg ir rami, bet subtili ir su buities žiburėliais. Iš čia kilęs ir susidomėjimas gyvūnais, jų santykiu su žmogumi; pastarojo paveiksluose nesimato, bet jaučiamas jo egzistavimas. Gintarei džiugu, kai žmogus, pamatęs jos darbus, prisimena savo augintinį ir atveria savus patyrimus.

Apie savo kūrybą apskritai Gintarė taip kalba: „Mano vaizduojamas pasaulis labai žemiškas, visos akimirkos paimtos iš kasdienybės, nesumeluotos ir mielos. Tapyba man kaip meditacija, panirimas į save ir išgyventų momentų prisiminimas, perkeliant juos į drobę, todėl tikiuosi, kad parodos lankytojui žiūrėsis jaukiai ir suprantamai.“

Na, o mokiniai? Jie, regis, kruopščiai įsitraukė ir į paveikslų analizę, ir į autorės pasakojimą, ir į savo mokytojo Kęstučio Grigonio komentarus. Yra žinoma, kad japonai tiek daug pasiekę technologijose ir kitose srityse dėl to, kad nuo mažens jiems išsamiai ir rimtai diegiamas estetinis pojūtis, labiau negu kitose šalyse. Japonai japonais, bet žmogus, atrandantis ir vertinantis grožį kasdieniame gyvenime, kiekviename buities daikte, manykime, kelia daugiau pasitikėjimo.

 

Marytė Žaromskienė

Taip pat skaitykite