Gimtąjį kraštą aplankė šviesuolis

Jiezno ežero pakrantėje žiemos išbandymų ir pavasario džiaugsmo pradėjo laukti ąžuoliukas, Gojaus galiūno atžalėlė. Kol kas jis vienas, bet ilgainiui bus ir daugiau jaunučių medelių, besistiebiančių į saulę ir gyvenimą. Čia pradeda  augti Šviesuolių alėja, kurioje ąžuoliukus ir liepaites sodins Jiezno krašto šviesuoliai – žmonės, garsinantys gimtinę prasmingais darbais, kūryba, pasiekimais.

Lapkričio 16-ąją Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre ateinančiuosius pasitiko įspūdinga paroda – čia puikavosi medaliai ir taurės, diplomai ir kiti garbingi apdovanojimai bei leidiniai apie sportą. Visa tai – buvusio Kašonių kaimo gyventojo profesoriaus Juozo Skernevičiaus gyvenimo nuopelnai, kuriais labai didžiuojasi ir džiaugiasi Jiezno krašto žmonės. Garbingasis svetys pirmasis pradėjo tradiciniais tapsiančių renginių ciklą „Iškilių kraštiečių sugrįžimas“. Jo pagerbti ir pamatyti atvyko kašoniškiai, buvusios jo klasės draugės, miesto ir seniūnijos šviesuomenė. Nuvilti jie tikrai nebuvo – profesorius nemigdė pasakojimais apie save, bet pokštavo, prisimindamas vaikystę ant plūktos aslos, ne visada smagius mokinio nutikimus. Atskleidė jis pirmosios savo meilės paslaptis, pasidžiaugė ir sėkmingai susiklosčiusiu šeimyniniu gyvenimu, gerais žmonėmis tapusiais sūnumi Arvydu ir dukra Rūta.

Profesinis J. Skernevičiaus kraitis itin solidus – į platesnius horizontus pastūmėti jo vadovaujami daktarų bei profesorių vardus apgynę mokiniai, sportininkų ruošimas olimpiadoms ir čempionatams, apie pustrečio šimto mokslo darbų ir t.t. Gyvas jo darbų įrodymas buvo į Jiezną kartu atvykęs pasaulio ir Europos čempionas, olimpietis baidarininkas Egidijus Balčiūnas, anot profesoriaus, ruošiamas tapti savo mokytojo įpėdiniu profesinėje veikloje. Nors gana garbingo amžiaus sulaukęs J. Skernevičius dar nesiruošia apleisti savo intensyvios veiklos, o apie jo gyvybingumą ir sveikatą byloja kasmetinės išvykos slidinėti į aukščiausius Europos kalnus, plaukymas, bėgiojimas ir kiti aktyvūs užsiėmimai. Beveik legenda tapo profesoriaus šuoliukas nuo scenos per jo jubiliejaus šventę, kai jis nuskubėjo pasitikti sunkiai vaikštančio mokinio, ateinančio jo pasveikinti.

Kraštiečiai, taip smagiai leidę vakarą su iškiliais svečiais, atsidėkojo jiems Kašonių krašto dainomis, suvenyrais, vėžioniškių keptomis bulvinėmis bandomis. Atsisveikindamas J. Skernevičius sakė esąs labai sujaudintas tokio šilto priėmimo, kokio dar niekur neteko patirti. Savo gimtinę jis prisimena visada ir tik gražiai, o ypač tėviškę Kašonyse, kur stovėjęs beržas lydėjo jo vaikystę ir ankstyvuosius jaunystės metus. Šiandien to beržo nebėra, jis neatlaikė metų naštos ir vėtros, tačiau ant jo kamieno gabalų sudėliota J. Skernevičiaus apdovanojimų kolekcija tarsi patvirtina simbolinį šios šventės paveikslą – žmogus, besistiebiantis į aukštumas ir tolius, visada lieka suaugęs šaknimis su gimtinės žeme.