Giedrė Kederytė
Ankstų šeštadienio rytą dalyviai iš visos Lietuvos leidosi į žygį Raseinių apylinkėse. Mintys, kad bus žygiuojama biria kelio danga, greit dingo tik įžengus į tankius, takais nepramintus miškus. Dalyviai juokavo, kad džiaugiasi, jog nusprendė nemūvėti šortų, bei kėlė klausimus, ar žygio pradžia yra tik „apetaizeris“, nes pirmieji kilometrai priminė pagrindinio patiekalo startą.
Dalyviai jau antrame žygio kilometre aplankė Ariogalos senąsias žydų kapines ir stengėsi jas kuo greičiau sutvarkyti. Kapinės daugeliui panašėjo į neįžengiamas džiungles – senųjų paminklų čia beveik nesimatė. Išpjovus medelius, krūmus, nugenėjus medžių šakas, dienos šviesą išvydo paminklai, bylojantys apie čia palaidotus žydų tautybės lietuvius. Taip pat netoliese buvo pagerbti ir partizanai, nužudyti 1945–1953 m. Ariogalos apylinkėse.
Po kapinių teritorijos išvalymo dalyvių laukė dar vienas iššūkis – kėlimasis per Dubysos upę. Dalyviai ne tik patys turėjo perbristi upę, bet ir sukonstruoti plaustus bei jais perplukdyti visus žygiui reikalingus daiktus. Dalyvių išradingumas bei noras padėti komandos draugams padėjo užduotį įveikti gana greitai ir visus daiktus išsaugoti sausus.
„Sakoma, kad upės skiria, o tiltai jungia. Bet šiandien įrodėme, kad jungti gali ir upės“, – apie vieningą „Misija Sibiras‘19” bandomojo žygio dalyvių darbą su šypsena kalbėjo ekspedicijų vadovas Arnoldas Fokas.
Antroji žygio diena prasidėjo anksti, siekiant kuo greičiau pasiekti Raseinių rajone esančią Katauskių rinkiminę apylinkę. Joje žygio dalyviai galėjo atiduoti savo balsą Lietuvos Respublikos Prezidento ir Europos Parlamento rinkimuose. Katauskių rinkiminės apylinkės darbuotojai juokavo, kad „Misija Sibiras‘19“ bandomojo žygio dalyviai padėjo sumušti aktyvumo rekordus šioje rinkimų apylinkėje.
„Misija Sibiras jau seniai perlipo vien istorijos išsaugojimo rėmus. Tai didžiulė, vieninga bendruomenė, kuriai rūpi mūsų valstybė, todėl atlikti pilietinę pareigą nesutrukdė net ir 40 nužygiuotų kilometrų, nuospaudos ant kojų ar keliolika kilogramų sverianti kuprinė“, – apie sprendimą balsuoti bandomojo žygio metu sakė „Misija Sibiras“ projekto vadovė Aistė Eidukaitytė.
Artėjant kelionės pabaigai dalyviai šalia vieno tremtinių atminimą įamžinančių paminklų užkasė ir savo palinkėjimus Lietuvai. Mintis, kad istorija gyva tol, kol gyvas bent vienas partizanas, paskatino žygio dalyvius ir patiems pasijusti iš dalies partizanais, tik turintiems kitokį tikslą – sukurti istorijai ateitį.
Ties Lyduvėnų geležinkelio tiltu bandomojo žygio dalyviai įveikė 50 kilometrų ribą ir ruošėsi judėti namų link. „Misija Sibiras“ vadovė Aistė Eidukaitytė pastebi, kad šių metų bandomasis žygis, nors ir turi panašų tikslą – išsaugoti istoriją, vis dėlto, skiriasi nuo kitų žygių. „Kiekvienas bandomasis žygis, jame dalyvaujantys žmonės yra unikalus, kaip ir kiekviena ekspedicija. Nors pirmiausia visiems įsiminė net keletą kartų skirtingose vietose perbrista Dubysos upė, bet labai svarbu paminėti ir sutvarkytas istorines vietas. Tai darome ne tam, kad patikrintume, ar žmogus moka naudotis kirviu ar pjūklu. Apleistų istorinių vietų tvarkymas yra būdas paliesti istoriją čia, Lietuvoje, o ne vien ekspedicijų vietose,“ – sako A. Eidukaitytė. „
Kiekvienas, kuriam rūpi istorija, savo indėliu prie projekto „Misija Sibiras“ gali prisidėti aukojimo portale aukok.lt.
Kraštietė Giedrė Kederytė apie „Misija Sibiras‘19” ekspediciją atsiliepia šiais žodžiais: „Brangiausias ir svarbiausias žygio laikas – tiesiama ranka kitam arba kita dovanai ištiesta Tau. Ne dėl įsiteikimo, o noro padėti. Po šitų bendrystės rankų supratau, kokia plati mūsų Lietuvos širdis ir kokie galim būti vieningi, kai visi esam apie tą patį. Ir dėl to pačio“.
Nuotraukos Žyginto Jurevičiaus.
