Taigi, mano draugelis, gyvenantis užsienyje, nutarė pasinaudoti mano pasiūlymu, pasigydyti sielą „Versmės“ sanatorijoje. Jis parašė man ilgą laišką ir pareiškė jog jei ir aš kartu su juo gyvensiu bei išbandysiu procedūras – atvažiuos. Dėl apmokėjimo, rašė jis, man nereikės rūpintis. Pasitariau su pačiute, o ši net rankomis suplojo, sakydama, kad man ne tik protezus reikia naujus įsigyti, bet ir kaulus pramankštinti. „Užteks čia namuose pirdžioti“, – pridūrė ji.
Mano draugelis Jonas, o ten vadinamas didžiuoju Džoniu, atvyko savo automobiliu, nes, pasak jo, virš 2 metrų ūgis ir stambokas sudėjimas gali pridaryti bėdų kelionėje. Tai štai, susiruošėm pasimėgauti sveikatinimosi programa.
Ir štai, mes „Versmės“ registratūroje. Malonios tos mergikės, viską smulkiai paaiškino ir dar pas daktariukę pasiuntė. Einame abu. Vienas virš 2 metrų, kitas – truputį virš metro šešiasdešimt. Dvyniai – kaip iš akies lupti!
Pasirinkom procedūras, kainų nesakysiu, nes draugelis viską sutvarkė, bet pasirinkom, oho, kokias!
Pirmiausiai nukulniavom į kambarį, kuriame teks pabūti visą savaitę. Pasigriebę rankšluosčius it jaunikliai – į „Šreko” procedūrų kambarį nukulniavome. Abu sulindome į vieną kabiną. Vienas kitą mozojame gydomuoju purvu ir kikenam, kad tapome panašūs į velnius iš peklos. Jonui – didžiajam Džonui – pripyliau purvo į plaukus ir ragus sulipinau. Trinam vienas kitam nugaras, masažuojam pilvukus ir „kaifą gaudom“. Gavę Danutės komandą nusiprausti, vienas kitam vandeniu kūnus prausėm ir aptarinėjom, ar tikrai tapsim kūdikiškai švelnūs. Po pietų tai jau pajutom ir dar labiau krizenom, kad dar kelios procedūros – ir sauskelnių prireiks.
Sekanti procedūra buvo kontrastinės vonios. Kai Ramunė mus pasikvietė, pasiūliusi iki kelių kelnes užsiraitoti, tai mudu jas raitojom iki kirkšnių. Su gera nuotaika sulipom į baseinėlį, pripiltą plokščių akmenėlių. O vargeli! Vos galėjau žingsniuoti rateliu, o didysis Džonas tik lapt ant kelių ir norėjo „kryžiaus kelius“ klupsčias ropoti. Bet, pasirodo, eiti patogiau ir lengviau. Už pilvo graibiausi ir jau nesijuokiau, o žvengiau it arklys avižų prisirijęs. Baigę šią procedūrą, nukurnijome pas masažistą. Ot masažas, ot rankelės. Ne rankelės, o stebuklas. Valdas mane kad pamasažavo, tai devynis su puse prakaito išspaudė. Sekantis buvo didysis Džonas. Laukiu prie kabineto, laukiu… Pagaliau mano draugelis išeina. Išsiviepęs ir toks laimingas, tarsi vaikas čiulpinuką gavęs! Prisėdus pailsėti šis ir paporino: „Masažas buvo kaip tikra Dievo dovana. Sprande visi paibeliai braškėjo, traškėjo. Bet tik viena problema buvo… Kadangi masažisto būta nedidelio ūgio, tai vienai procedūros daliai teko anam ant kėdės stotis ir viską iki galo pabaigti. Ot masažistas, ot vaikis! Nenumojo ranka, o darbą iki galo užbaigė”. O aš, kaip lakios vaizduotės virš 70 metų jaunuolis, sudėliojęs viską į vietas, iš tokio vaizdelio tiek juokiausi ir kartu didžiavausi, kad tokių masažistų esama.
Pietų valgyti nuėjome į valgyklą su visu būriu poilsiautojų bei ligonių. Valgis… mmm, pirštukus apsilaižyti galima. Salotytės, sriubytės, o kotletukai! Maniškė tokius pagamina, kai aš nusipelnau, o čia to ir nereikia. Pridėjom į skrandžius to gardaus maistelio, dar virėjukėm ir padavėjukėm akimis pamerkėm, pašmaikštavom ir kambarin nukurnijom. Gulim, kaifuojam ir apie tolimesnes procedūras tariamės. Taigi, dar keletas liko, tad susiplanavę jau ir ten kojas mankštindami nešam. Perlinės vonios – och, kaip gera! Šiltas mineralinis vandenėlis ir burbuliukai. Tik va, ir čia juoko priepuolis didįjį Džoną ištiko. Maudymosi kelnaitės nuo burbuliukų taip išsipūtė, bet jo didelio kūno viršun nepakėlė. O man pasisekė geriau – kelnaitės mane viršun iškėlė, ir aš, kaip plūduras, plaukioti vonios paviršiumi pradėjau. Paspaudžiau tą išpūstą burbulą ir it kirvis dugnan nugarmėjau. Ši procedūra mums suteikė tokio smagumo, kad net nepajutom, kai kitame korpuse į penktame aukšte esantį Druskų kambarį laiptais užkopėme. O ten… muzika ir monotoniškas varikliuko burzgimas. Tiesa, mus slaugytoja tokiais baltais chalatais aprengė, baltus Muko ilgaaulius davė ir dar kepures paliepė užsimaukšlinti. Taigi, gulim atsipalaidavę ir užmiegam. Aš tai kaip aš, bet mano kompanionas, kad užknarks, net nuo gulto nusiritau. Maniau, karas prasidėjo. Tokio knarkimo dar sviete nebuvau girdėjęs!
Po linksmo vienos dienos sveikatinimosi kurso, kambarin nukurnijom. Šypsenos nuo veidų nedingsta. Visos dienos nuotykius prisiminę už pilvų susiėmę kvatojam, bet tai dar ne viskas. Su mumis ir mergikės baltais chalatais kartu šypsojosi ir sveikatos linkėjo. O kur galima geriau jaustis, jei ne ten, kur tave su šypsena sutinka, kartu pašposija.
Dabar gi sakau, kad kitą kartą, kai vyksiu į „Versmę”, savo bambeklę pasiimsiu. Tegul pamato, kad gardžius kotletus ir šypsenas ne už nuopelnus gauni. Vien tik nuo geros atmosferos pats tampi geresnis ir, be abejo, sveikesnis.
O Jonas – didysis Džonas, vos tik grįžęs į savo užsienį, paskambino ir sakė, kad jau kitiems metams tikrai atvyks, nes ne visos procedūros buvo išbandytos ir ne visos panikės buvo pakalbintos.
Petras Navickas