Silvija Navickienė
Daugeliui turbūt girdėtas pasakojimas apie tėvą, kuris mokė sūnus vienybės. Paėmė jis virbų krūvelę ir po vieną juos lengvai sulaužė. Tačiau surišti į ryšulį jie buvo daug tvirtesni, nepasidavė ir nesulūžo. Gal šis pamokymas nelabai tinka šiam straipsniui, bet jis gana gerai atspindi jo esmę.
Sanatorijos teikiamų paslaugų naudą teko atrasti pasiligojus. Dabar, kai liga jau „pastatyta į vietą“, tapo jei ne drauge, tai pakenčiama sugyventine, galiu tvirtai pasakyti – tą padaryti padėjo sveikatinimo procedūros sanatorijoje. Per kelerius metus (nejaugi jau tiek?) pavyko susidoroti su daugeliu kūno bėdų ir dabar „išdykavimo“ Birštono „Versmėje“ laukiu su didele nekantra. Kodėl? Atsakymai seka toliau, juos skaityti patariu visiems, kurie turi neatsiejamą gyvenimo palydovę – ligą. Taip, ir po sanatorijos vaistų reikia ir kasdien, bet nebe tiek daug, o tai išties svarbu, nes puikiai žinome, kad vieną gydydamas kitam gali ir pakenkti.
Taigi, pirmasis virbas ryšulėlyje – sanatorijos purvas. Tai ne tas pats „gilus purvynėlis“, liulantis arimuose po gero lietaus. Sanatorijoje „Versmė“, kurioje gydosi labai daug Prienų rajono, aplinkinių vietovių gyventojų ir svečių iš užsienio, procedūroms naudojamas iš karjero pristatomas purvas, praeinantis nemažai paruošimo etapų, kad taptų tinkamas žmogaus kūnui: valymas, sijojimas, malimas, skiedimas mineraliniu vandeniu, kaitinimas. Ir tik tuomet šis maišymėlis teka į vonias, rezervuarus procedūrų patalpose. Ši gamtos dovana yra, galima sakyti, vaistas nuo šimto ligų: sąnarių, raumenų, stuburo, odos, nervų, ginekologinių negalavimų ir virškinimo sistemos sutrikimų. Purvo cheminė sudėtis ištirta mokslinėse laboratorijose ir sertifikuota, kas yra didelis privalumas šiai panacėjai. Beje, šiuo atveju dera įspėjimas – vartoti tik pasitarus su gydytoju. Kad ir kokia puiki sveikatinimo priemonė yra purvo vonios, aplikacijos, šildymai ir kt., kai kurias ligas jos gali tik paaštrinti. Taigi, sanatorijoje dirbantys patyrę medikai kiekvienam patars, ką rinktis, o ko vengti.
Kitas „šluotos virbelis“ yra mineralinis vanduo. Jo, kaip ir purvo, gydomąsias savybes pastebėjo jau senovės civilizacijos – egiptiečiai, romėnai, graikai, tad šiuolaikiniams gydytojams belieka perimti jų žinias, tobulinti ir pritaikyti šiandienai. O Birštonas tiesiog patogiai prigulęs ant šio požeminio turto ir naudoja jį daug kur ir daug kam. Žinoma, visų svarbiausia, kad jį savo reikmėms ima sanatorijos jau nuo XIX amžiaus.
„Versmė“ turi savo šaltinį, kurio vanduo taip pat yra ištirtas ir sertifikuotas. Jo naudą galima patirti tiek kūno išore, tiek vidumi – ir maudantis įvairiose voniose, ir geriant jį šiltą arba šaltą. Labai klysta tie, sako purvo ir mineralinio vandens karalienės „Versmėje“, kurie iškart po procedūros puola praustis duše su visokiausiomis putomis, šampūnais ar muilais. Juk mūsų oda – pats didžiausias organas, per kurį į vidų patenka naudingosios biocheminės medžiagos iš vandens ir purvo, o mes skubame kuo greičiau jų atsikratyti. Ir nors sakoma, kad į balą puolęs švarus neišlipsi, šiuo atveju visai kas kita – ir vanduo, ir purvas sanatorijose tik į naudą. Vėlgi – jeigu procedūras rekomenduoja gydytojas. Bet pasimaudymas baseine, ko gero, pakenktų mažai kam. Procedūrų su mineraliniu vandeniu „Versmėje“ daug, tad kuri nors iš jų vis tiek bus naudinga.
Dar vienas labai svarbus sveikatinimo veiksnys sanatorijoje – gydymas judėjimu arba kineziterapija. Po traumų, operacijų ar sunkių susirgimų daugeliui ligonių labai sunku net ir žengti žingsnį, paimti šaukštą, pasilenkti, atsisėti, atsigulti… O tie, kurie darbo dieną praleidžia prie stalo, namuose – prie televizoriaus ar kompiuterio, jau irgi ima justi tokio gyvenimo pasekmes, kurias puolame įveikti tepalais ar tabletėmis. Bet gi paprastas mankštos pratimas kartais gali būti daug veiksmingesnis nei vaistai. Tuo irgi teko įsitikinti ir, manau, daugeliui. Tad, nors ir nenoromis, su tinginiu, surauktomis nosimis, bet būtinai reikia pamėginti ir šias „Versmėje“ siūlomas paslaugas – jos išties padeda.
Purvas ir mineralinis vanduo – dvi svarbiausios procedūroms sanatorijoje naudojamos medžiagos, kurių nauda patvirtinta jau prieš kelis šimtmečius ir sėkmingai išnaudojama. Tačiau žengiama ir į priekį. Štai, manasis šių metų atradimas – detoksikacija. Kažkodėl šis žodis man asocijavosi su alkoholiu ir pagiriomis, tad labai įtariai žiūrėdavau į tuos, kurie įeidavo į patalpą su kažkokiais įmantriais aparatais. Išankstinė nuostata ir klaidingos mintys įveikti. Pasirodo, detoksikacija – viso organizmo valymas nuo jame susikaupusių šlakų, toksinų ir kitokios bjaurasties… per kojas. Nieko, regis, paslaptingo nevyksta: įkeli basas kojas į dubenį su šiltu vandeniu, ten įmerkiamas guminis svambalas, laidu sujungtas su nedideliu aparatu. Dar du laidai iš jo eina į ant juosmens sujuosiamą platų diržą ir siaurą juostelę ant dešinės rankos riešo. Viskas, sėdi ir stebi, kaip vanduo dubenyje pamažu tamsėja, nusidažo, drumsčiasi. Visa tai – iš kūno besišalinantys nuodai. Priklausomai nuo to, koks organas valosi, tokia spalva nusidažo vanduo. Ši procedūra dar gana nauja tiek „Versmėje“, tiek pasaulyje, nors ja naudojęsi žmonės pasakojo, kad daug kas jau yra prisipirkę šių aparatėlių. Ką gi, kokia 30 detoksikacijos procedūrų per metus – ir organizmas vėl švarus, vėl galima kimšti į jį visą šiuolaikinį šlamštą.
Į tą neįveikiamą gamtos dovanų ryšelį Birštone būtinai reikia pridėti ir dar kelis komponentus. Tai oras, ramybė ir grožis. Nuoširdžiai ačiū kurorto valdytojams ir jo prižiūrėtojams – miestas švarus, gražus, atidžiai ir toliaregiškai tvarkomas – tikras panemunės brangakmenis. Žaluma, pušynai, gėlynai, Nemunas, tvenkiniai, fontanai, nuostabioji „ragažėlė“. Teneįsižeidžia jos įkūrėjai, tačiau iš šakelių supintas mineralinio vandens garintuvas gavo šį vardą netyčia: „Kur šiandien eisim? Vėl prie ragažėlės?“ – ir eini per jaukų, vaikų balsais krykščiantį parką prie nenusakoma gaiva, maloniu, lengvu aromatu pasitinkančio statinio. Prie jo ramybė ir tyla, nes vandens čiurlenimas ir sodrus jūros kvapas pristabdo žingsnius, priverčia stabtelėti, prisėsti ir įkvėpti giliai giliai… Gera…
Beje, nereikia manyti, kad Birštonas – pavargusių žmonių ir ramybės trokštančių senelių rojus. Yra čia ką veikti ir jaunimui, vaikams, aktyviems žmonėms. Dviračiai, riedžiai, sporto aikštelės, treniruokliai, žaidimų erdvės mažiesiems – tik rinkis ir veik. Ir juda kruta miestas gražiu oru. Daug šiaip sau besivaikštančių, besigrožinčių gamta ir aplinka, daug važinėjančių, žaidžiančių, sportuojančių, išnaudojančių visa, ką dėl savųjų ir svečių laisvalaikio sukūrė sumanūs miesto šeimininkai. O kur dar kultūriniai renginiai!
Ir vis dėlto… Vėl lenda pamokomas pasakojimas apie dvi varles, įkritusias į puodynę grietinės. Viena iškart nuskendo, o kita nepasidavė, tol malėsi letenėlėmis, kol sumušė sviestą ir juo išsikeberiojo iš pražūtingo indo. Tad be vilties, be tikėjimo, kad viskas bus gerai, kad viską įmanoma įveikti, net ir geriausi pasaulyje vaistai yra bejėgiai. Reikia tikėti, kad purvo ar mineralinio vandens vonia – tai sveikata ir malonumas, kad masažuotojo rankos varo iš kūno skausmą, kad prie „ragažėlės“ įkvepiamas oras nokautuoja plaučiuose tūnantį miesto smogą, kad Nemune besiturškianti antis yra mielas stebuklas. Ir tuomet atsiras noras kas mėnesį atidėti į šalį keletą eurų, kad kitąmet juos išleistum ypač naudingai – ne tortui, brangesniam gėrimui ar spintą papildysiančiam rūbui, o savo kūno sveikatai, sielos ramybei, proto poilsiui atgaivą nuo rūpesčių ir negalavimų siūlančiame Birštone ir „Versmėje“.