Vidmantas Venclovas
Vyriausybės Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba, uoliai vykdydama nurodymą, kad vaikai, paimti iš rizikos šeimų, iki galutinio sprendimo priėmimo turi būti apgyvendinami pas laikinuosius globėjus, puola savivaldybes, kuriose jų nėra, o vaikai laikinai apgyvendinami savivaldybės globos institucijoje.
Išplatintame pranešime rašoma, jog „būtent budintys globotojai… užpildo vaikų poreikį augti ir vystytis natūralioje šeimos aplinkoje“. Štai tau verdiktas – vaikas per 3 mėnesius privalo pasijausti, jog gyvena kaip šeimoje, o vėliau, pas pastovius globėjus, vėl turi tapti jau kitos šeimos „tikru“ nariu.
Birštono ir Prienų rajono savivaldybės neturi nei vieno budinčio globotojo. Tačiau ar čia likimo nuskriausti vaikai paliekami be globos ir šilumos? Aišku, kad ne.
Birštono savivaldybės administracijos Socialinės paramos skyriaus vedėja Milda Astašauskienė naujienų portalui kvitrina.com pasakė, jog Birštono savivaldybėje nėra poreikio pasirašinėti sutarčių su laikinaisiais globėjais, nes tinkamai vykdomas prevencinis darbas leidžia atsiradusias problemas su vaikais išspręsti kitais būdais. Paskutinis atvejis, kai iš šeimos reikėjo paimti vaiką, užfiksuotas 2018 metų pabaigoje. Ir tada vaikas buvo perduotas auginti į artimo giminaičio šeimą. Savivaldybėje veikianti sistema saugo vaikus nuo rizikos veiksmų, užtikrina jų gerovę.
Prienų rajono savivaldybėje, kuriai taip pat priekaištaujama dėl laikinųjų globėjų, problemos dėl to nemato nei Savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir sveikatos skyriaus, nei Vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos specialistai.
Pasak tarnybos patarėjos Prienų rajone Rasos Olisevičienės, sistema, kuri užtikrina vaikų saugumą ir gerovę, rajone veikia gerai. Sprendžiant vaikų likimus, dažniausiai pavyksta laikiną prieglobstį surasti pas artimus giminaičius. Ir tik išskirtiniais atvejais pasinaudojama Jiezno paramos šeimai centro paslaugomis, kur dirba profesionalūs vaikų ugdymo specialistai. „Neturiu jokių pretenzijų arba skundų dėl centro darbo. Šiuo metu sistema veikia tvarkingai“, – teigė R. Olisevičienė.
Šie atvejai parodo, jog Valstybės bandymai viską kirpti pagal vieną kurpalį ne visada teisingi. Šioje situacijoje svarbiausias yra vaikai, o ne autorių doktrina.
Gerai žinoma, jog smurto prieš vaikus atvejų pasitaiko ir laikinų globėjų šeimose, todėl teigti, jog tokia sistema yra vienintelis būdas padėti vaikams, tiesiog nekorektiška. Tokie apibendrinimai ir neklystamumo pozicija rodo, kad Tarnybai reikia susimąstyti dėl komunikacijos apie savo veiklą korektiškumo.
