Šį šeštadienį (gegužės 18 d.) Užuguosčio Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčioje vyksiantis renginys – šventė. Jis sietinas su Lietuvos šaulių sąjungos šimtmečiu ir šimtu metų nuo Užuguosčio savivaldos susikūrimo.
Kažkada vaikystėje nuo Liciškėnų kalvų atrodęs toks tolimas ir nepažintas mūsų krašto kampelis dabar tapo man nuostabia pažinimo versme, kaip ir Jieznas, Birštonas, Panemunis, Kašonys, Verbyliškės ar Pikelionys, kur visuomet norisi sugrįžti, paeiti paprastu kaimo takeliu, susitikti su nuostabiais žmonėmis. Žmonėms, kurie domisi savo krašto šaknimis, vertina tavąsias pastangas, niekada neatsakysi, padėsi ir visada būsi su jais.
Susipažinęs su veiklia Užuguosčio bendruomene ir jos entuziastais Jolita, Silvija, Eimantu ir kitais, vertinančiais krašto istorinę praeitį, supratau, kad iš visų jėgų turiu padėti jiems. Užuguostis man dar ir kaip nuostabi kūrybinė laboratorija, kur laukia, kur susirenka daug besidominčių žmonių, kur užduodami klausimai. Tai daug kuo įpareigoja… Užuguostis yra išskirtinis mūsų žemės kampelis, nes čia jau 1495 m. minima pirmoji katalikų bažnyčia, čia ėjo katalikų ir reformatų tikėjimo sankirtos. Žemės kampelis už Guosto ežero turi daugiau kaip 330 metų mokyklos istoriją, dvasininkų ir bajorų aktyvaus dalyvavimo 1863 m. sukilime istorinius pėdsakus.
Mūsų valstybė atsikūrė 1991 m. kovo 11 d. ne dėl to, kad ją kažkas pažadino. Ji atgimė dėl istorinio tarpukario valstybės patyrimo, dėl laisvės vilties idėjos, kuri visą laiką ruseno mūsų širdyse, dėka partizanų, tremtinių, disidentų kovos ir ištvermės aukų. Per televiziją stebime serialus „Laisvės kaina“. Jų siužetai tikrai neišgalvoti, jų net atskiros detalės susijusios su mūsų Lietuvėlė tarpukariu, ar tai būtų mieste, miestelyje, ar bažnytkaimyje. Užuguostyje taip pat.
Pafrontėje
Mūsų dabartinis kraštas tarpukaryje buvo keturių Lietuvos Respublikos apskričių sudėtyje: Alytaus, Marijampolės, Kauno ir Trakų. Sunkiausia dalia teko Užuguosčio žmonėms, kurie buvo pafrontėje. Užuguostis 1918–1920 m. turėjo savo savivaldybę, valsčių, sprendė žmonių gerovės klausimus. Nuo 1921 m. Užuguostis priklausė Aukštadvario valsčiui. 5 km už Aukštadvario, Trakų link, jau buvo pasienis, demarkacinė linija su pilsudskine Lenkija. Ji atsirado po 1920 m. želigovskininkų įvykdyto Vilniaus ir Vilniaus krašto užgrobimo. Užuguostyje ir apylinkėse tuo metu gyveno mažiau negu 900 gyventojų. Užuguosčio seniūnijai priklausė šios teritorijos: Antanavos vienkiemis, Aukštojos vienkiemis, Aukštojėlės vienkiemis, Būdos kaimas, Būdos, Bunciškių, Gojaus, Mackonių kaimai, pats Užuguosčio bažnytkaimis, Gerviškių, Juodupės, Janavos, Pamiškės, Paraujos, Paaukštojos, Pagelužės, Ustronės, Žydamargių vienkiemiai, Juozapavos, Užuguosčio I-asis, Užuguosčio II-asis, Užuguosčio III-asis dvarai (LCVA, f.1539, ap.1, b.179, p.26). Užuguosčio parapijos apimtis buvo platesnė, nes tuo buvo siekiama patenkinti didesnio žmonių skaičiaus tikėjimo poreikius ir tai nesutapo su administracinės teritorijos ribomis. Parapijai dar priklausė: Medžionių, Mikailiškių, Žiūkiškių kaimai, Sepijoniškės, Rimgailiai, Varkaliai, Nemaitonys, Antaveršio vienkiemis, Darželių, Burokiškių, Sabaliaučiznos, Jurgonių, Gineikonių, Antopolės, Javaišiškių, Kogeliškių vienkiemiai, Vaitkūnų, Pašvenčių, Gedanonių, Giriotiškių, Palapiškių, Intuponių kaimai, Radomislis, Babroniškės, Skerdimai, Amerikos, Janavos, Antapolės, Stanislavo, Užkalnio vienkiemiai.
Užuguostyje dar buvo gajos lenkomaniškos tradicijos ir kai kurie vietinės šlėktos – Chmieliauskai, Mankevičiai, Žemoitėliai – linko į Lenkiją, kai kas iš vietinių žmonių buvo gerokai sulenkėję. Krašto atlietuvinimui didelę įtaką turėjo jau 1918 m. įsteigta Užuguosčio pradžios mokykla, kurioje iš pradžių dirbo mokytojas Aukštuolis, o vėliau mokytoja Aukštuolytė, 1919 m. mokytojas A. Majus.
Užuguosčio šaulių veikla
Šauliai buvo Lietuvos Respublikos savanoriška atspirtis Lietuvos priešams. Užuguosčio šauliai susikūrė 1925 metais. Jų susikūrimas susijęs su jų vado mokytojo Felikso Vilučio atvykimu į Užuguostį 1925 m. Jis Užuguostyje dirbo su pertraukomis. Tai ypatingo visuomeninio veiklumo žmogus. Gimė jis Švenčionių apylinkėse 1904 m. Užuguostyje jis priklausė Šaulių sąjungai – 11metų, Tautininkų sąjungai – 9 metus, Jaunosios Lietuvos Sąjungai – 9 metus, Lietuvos mokytojų sąjungai – 3 metus, Vilniui vaduoti Sąjungai – 4 metus. Daug metų jis ėjo Užuguosčio šaulių vado, jaunalietuvių skyriaus vado pareigas, kitų organizacijų vadovaujančias pareigas. 1937 m. už aktyvumą buvo apdovanotas „Šaulių žvaigžde“. Sovietai 1941 m. birželio 14 dieną jį su šeima „apdovanojo“ tremtimi į Rusijos Šiaurę, be teisės šeimos galvai sugrįžti į Lietuvą.
1931 m. Užuguosčio šaulių būrį sudarė 25 šauliai ir 1 šaulė Apolonija Adomavičiūtė (LCVA, f.555, ap.1, b.429, p.110). Šauliai turėjo 10 šautuvų, 2 revolverius, 20 šovinių. „Valdybos pirmininko F. Vilučio pastangomis sudaryta šaulių ir jaunalietuvių artistų grupė. Pradėtas darbas vyksta sėkmingai. Sausio 21 d. pradžios Užuguosčio mokykloje, o vasario 4 dieną Intuponių pr. mok. buvo vaidinama „Savanorių duktė“ („Trimitas“, 1934, nr.8, p.159). 1934 m. rugsėjo 9 dieną, pasak „Trimito“, būrio susirinkime pirmininkas Feliksas Vilutis skaitė turiningą paskaitą apie Vincą Kudirką. Numatyta įsigyti būrio vėliavą. Būriui vadovauja jau penkerius metus energingas pirmininkas F. Vilutis, kuris šiame kampelyje yra energingas kultūros darbininkas. F. Vilučio ir M. Šalomsko pastangomis įsteigta šaulių, jaunalietuvių ir tautininkų bendra meno sekcija „Živilė“ (Ten pat, 1935, mr.1, p.16). Ši grupė aktyviai rengė pasirodymus įvairiose valsčiaus vietose. 1936 m. rugsėjo 30 dieną įvyko visuotinis Užuguosčio šaulių susirinkimas. „Tartasi tautinių vėliavų ir naujos formos įsigijimo reikalu. Šauliai buvo patenkinti, kad uniformoms medžiaga išduodama išsimokėtinai. Numatyta programa rugsėjo 8 (Prezidento Antano Smetonos gimtadienis, Vytauto Didžiojo atminimo diena – V. K.) ir spalio 9 (Vilniaus netekties 1920 m. diena – V. K.). Spalio 9 numatytas specialus vaidinimas“ (Ten pat, 1936 m., nr.37, p.894). Tą pat dieną šaudymo šrateliais varžybos: „Daugiausia taškų 114 išmušė šaulė M. Vilutienė. Geriausiai šaudžiusiems šešiems šauliams paskyrė premijų pagal šaulių sąjungos statutą. Pažymėta, kad šiais metais į kontrolinį rinktinės šaudymą iš Užuguosčio rinktinės paskirta daugiausiai šaulių iš visų būrių. Dalyvavo 5 šauliai. Po didžiųjų ūkininkams vasaros darbų vėl pradėtas vykdyti šauliškas darbas“ (Ten pat). O koks buvo Užuguosčio šaulių būrio 10 minėjimas! (Žr. nuotrauką). 1935 m. liepos 7 dieną būrys šventė sukaktuves: „Mokyklos aikštė buvo išpuošta vėliavomis, vainikais ir įrengta scena. Iškilmingai iškėlus aikštėje tautinę vėliavą būrys kartu su kitomis tautinėmis organizacijomis nuvyko į bažnyčią. Iškilmingas pamaldas laikė, pašventino gražią, naujai įsigytą vėliavą, šaulius prisaikdino ir gražų šauliams pamokslą pasakė kunigas J. Sadūnas. Iškilmėse dalyvavo ir rinktinės (Trakų – V. K.) vadas kapitonas Ciunis bei kiti svečiai. Rinktinės vadas iškilmingai įteikė būriui naujai pašventintą vėliavą ir priėmė būrio ir kitų organizacijų paradą. Organizacijos be vėliavų, nešė eilę plakatų su Vilniaus pasiilgimo, tėvynės meilės šūkiais. Po parado aikštėje buvo iškilmingas posėdis, kurį atidarė būrio pirmininkas F. Vilutis. Būrys gavo daug sveikinimų. Tautos Vadui ir vyriausybei sušukta tris kartus valio. Jaunalietuvių choras gražiai pagiedojo: „Mūs broliai vilniečiai vergauja“. Iškilmių proga pasveikinti Valstybės Prezidentas A. Smetona, ministeris pirmininkas, krašto apsaugos ministeris, kariuomenės vadas, Klaipėdos gubernatorius, broliai vilniečiai, centro vadovybė, Vilniui vaduoti Sąjungai ir Prūsų krašto lietuviai. Užuguosčio organizacijų dramos sekcijos „Živilė“ artistai gražiai suvaidino „Antaną Leitenantą“. Po to svečiai buvo pakviesti vaišėms, kurias suruošė šaulė M. Vilutienė“ („Trimitas“, 1935, mr.29, p.535).
Mieli krašto žmonės, Užuguosčio kraštas Pirmosios Lietuvos Respublikos metais pasižymėjo giliu patriotizmu, atsakomybe, pasišventimu darbui ir šalies gynybai. Apie šaunius, patriotiškus ir atsakingus žmones, apie parapijos veiklą, apie Užuguosčio tremtinius, patyrusius žiaurius išbandymus, apie atsidavusius mokytojus, išugdžiusius krašto gynėjų partizanų kartą, sužinosite „Užuguosčio naktyje“. Daug bus kalbama apie mokytojų darbštumą, kvalifikacijos kėlimą, net konfliktines situacijas. Bus kalbama apie daugybę garbių žmonių, kurie buvo žinomi visame krašte. Ypatingai svarbus tarpukaryje buvo Užuguosčio klebono J. Sadūno vaidmuo. „Muziejaus naktis“ – bandymas į krašto istoriją pažvelgti su meile, kvalifikacija, atsakingumu, siekiu sudominti mūsų senelių ir tėvų praeitimi krašto žmones. Todėl kviečiu, visų pirma, visus Užuguosčio žmones, visus jų gimines, visus krašto žmones, mokytojus, jaunimą, visus tuos, kuriems patriotinės ir demokratinės vertybės yra neatsiejamos nuo jų gyvenimo, šiame renginyje dalyvauti.
Homines historiarum ignari semper sunt pueri. Žmonės, nežinantys tautos praeities, lieka tik vaikais.
Straipsnyje panaudotos Eimanto Šalomsko ir LCVA nuotraukos.
Vytautas Kuzmickas, istorikas.
