Aukštadvario regioninio parko direkcija kartu su Želkūnų bendruomene bei Lietuvos skautų Stakliškių gimnazijos Vlado Jazukevičiaus bendrove suorganizavo renginį su pažintiniu žygiu „Partizanų keliais“. Jis buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, Lietuvos valstybės atkūrimo dienai ir Lietuvos Laisvės Sąjūdžio ginkluotų pajėgų vado Adolfo Ramanausko-Vanago 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Į žygį susirinko per 50 entuziastų, tarp jų 12 skautų, vadovaujamų mokytojos Marijos Grabauskienės, jaunų šeimų su vaikais. Pats vyriausiasis žygio dalyvis – Burkvydas Kaluškevičius, gyvenantis Birštone.
Žygyje dalyvavo gamtininkas Šarūnas Ašmantas, papasakojęs apie Gojaus miško gamtą, o Žilvinas Labanauskas papasakojo apie vilkus. Malonu, kad žygin ėjo ir buvusių kovotojų ryšininkų giminaičiai – Zita Pranckevičiūtė, Virginijus Burbulis – su šeimomis.
Žygį pradėjome prie Didžiojo Gojaus miško ąžuolo. Manoma, kad šis medis yra vienas iš stambiausių Europoje. Šis ąžuolas apytikriai 400 metų amžiaus, apimtis – 6,2 metro, aukštis – 33,40 metro, tūris – 43 m³. Gojaus miškas visais amžiais žmonių buvo gerbiamas. Daugybė nuvirtusių ir augančių ąžuolų rodo šio miško brandą. Pats miško pavadinimas mus nukelia į labai senus protėvių laikus su šventais gojeliais, šaltiniais ir kalneliais. Šiame miške laikinus namus surado pokario partizanai. Svarbu pasakyti, kad Stakliškių–Aukštadvario apylinkės – tai Dainavos, Tauro ir Didžiosios Kovos partizanų apygardų ribos.
Šalia Gojaus ąžuolo tyvuliuoja legendinis Vilkaraistis, kur partizanai iškilmingai prisiekdavo tarnauti Tėvynei. Kita priesaikos vieta – prie jau nuvirtusio ąžuolo ir miško kelių sankirtos. Šviesios atminties Gerulių kaimo gyventojas Vincas Barysas atsiminė, kai čia priesaiką davė per penkiasdešimt kovotojų…
Nešdami priekyje trispalvę, pakiliai nusiteikę keliavome tolyn, partizanų buvusios slėptuvės link. Atvykę į vietą, pamatėme suvežtus rąstus, pradėtą taisyti partizanų žeminę. Miškininkui Mindaugui Miklušiui su talkininkais darbą baigti sutrukdė labai lietinga vasara.
Prie slėptuvės pastatytas medinis kryžius, degintos žvakutės liudija, kad ši vieta yra lankoma. O kaip gi kitaip, juk čia žuvę net keturi laisvės kovotojai: Jonas Nemeikštis, Pranas (?) Manarka, mokytojas Vrubliauskas, Jonas Vaitkevičius. Partizanų atminimą pagerbėme tylos minute, uždegėme žvakutes, palikome trispalvę vėliavėlę. Žygio vadovė Rita Balsevičiūtė, Želkūnų bendruomenės pirmininkė Sonata Labanauskienė bei vėliavnešys Juozas Majauskas pradėjo dainas „Su Dievu, broliai ir sesutės“, „O kai saulutė tekėjo“ ir ragino dainuoti visus.
Aplankę partizanų žūties vietą, keliu leidomės tolyn. Šalia Gerulių (senoliai vadina Jaunonių) piliakalnio radome seną negyvenamą sodybą. Žygio vadovė pasakojo, kad čia gyveno Ašmenskų šeima, iš kurios du broliai Antanas ir Juozas buvo partizanų ryšininkai. Juozas-Strėlė buvo bebaigiąs Trakų mokytojų seminariją, kai buvo sulaikytas, nesėkmingai bandytas užverbuoti. Šviesios atminties broliams Ašmenskams buvo atseikėta po 25 metus, bausmę atliekant Vorkutos lageriuose. Savo prisiminimuose Juozas Ašmenskas prisimena Adolfą Ramanauską kaip labai taktišką, nepaprastai sąžiningą žmogų. Vyrus labai tausojo, partizanus tėviškai bardavo, skatino nerūkyti, nes tai gali kainuoti gyvybę – rūkymas blaško dėmesį, gali pakenkti operacijose ir žygiuose. Užlipę ant piliakalnio, padainavome Lietuvai ir jos sūnums dainą „Ant kalnelio ant aukštojo“. Kiek pakeliavę vieškeliu Alytus–Stakliškės, pasukome keliuku Jaunonių kaimo link. Šalia kaimo kapinaičių buvo Talačkų sodyba, čia buvo įrengta partizanų slėptuvė.
Yra duomenų, kad čia kurį laiką gyveno Juozas Lukša-Daumantas. 1951 metais suimta ir kankinama ryšininkė prasitarė apie partizanų štabo buveinę. Per apsuptį žuvo keturi kovotojai: Motiejus Jaruševičius, Ubertas Dailidė, Kostas Baliukevičius, ryšininkė Marytė Talačkaitė. Iš slėptuvės buvo paimta ryšininko Jono Narvičiaus-Šarūno (Jiezno rajono švietimo skyriaus vedėjo) dovanota spausdinimo mašinėlė, nesudeginti dokumentai. Talačkų šeima nuteista ir išvežta, net pamatai sodybos sunaikinti. 2004 metais partizanų ryšininkė Rasa ant Jaunonių kaimo kapų pastatė paminklėlį žuvusiems kovotojams. O mes, žygeiviai, tylos minute pagerbėme narsuolių atminimą, uždegėme žvakutes, palikome trispalvę vėliavėlę, kas taip brangu partizanui. Atsisveikinimui padainavome žygio dainas „Žygiuoja kareiviai“ ir šiose apylinkėse labai mėgiamą „Kulka sudrumstė tylą“.
Šviesios atminties partizanų ryšininkas Jonas Burbulis pasakojo kartą Kauno ligoninėje susitikęs žmogų, pavarde Dailidė, kuris pasirodė esąs Uberto Dailidės brolis iš Kauno, ilgus metus ieškojęs jo pėdsakų. Žadėjęs atvykti, bet kažkas sutrukdė. Tikėkimės, kad jo giminaičiai susidomės šia didinga istorija.
Iš Jaunonių kaimo pasukome buvusios Želkūnų pradžios mokyklos link. Kažkada čia stovėjo mediniai Brazionių šeimos pastatai. Pradžios mokyklai vadovavo tuomet jauna mokytoja Anelė Butkevičiūtė-Konvalija. Po mokyklos grindimis buvo įrengta partizanų slėptuvė. Čia kartais gyveno Adolfas Ramanauskas ir kiti vyrai, dažnai lankydavosi Birutė Mažeikaitė-Ramanauskienė. Vyčio kryžiaus kavalierė Anelė Butkevičiūtė-Narvičienė prisimena tą lemtingąją dieną, kai per pamoką išvydo atvažiuojantį „Viliuką“. Ji, viską supratusi, baigė pamoką ir ramiai vaikams paaiškino, kad daugiau pamokų nebus: „Vaikų akutės lyg klausė, kodėl baigiasi pamokos? O širdyje džiūgavau, kad vyrų po grindimis nėra.“ Taip mokytoja prisimena paskutinę savo darbo dieną. Vėliau ji su draugais ir draugėmis atsidūrė Vorkutoje. Čia likimas suvedė su Jonu Narvičiumi-Šarūnu. Visi šie Lietuvos šviesuoliai, sulaukę garbaus amžiaus, deja, nesulaukę Lietuvos valstybės šimtmečio, visą laiką tvirtino, kad jei reikėtų, pasirinktų tą patį gyvenimo kelią.
Žygio vadovė pasakojo, kad Želkūnų kaimo žmonės labai prijautė Laisvės Sąjūdžiui, slėptuves partizanams buvo įrengę Pranskevičių, Burbulių, Labanauskų, Kvedaravičių šeimos. Žygio pabaigoje aplankėme Albiną Pranskevičių, buvusį ryšininką, eigulį. Pasveikinome jį šia gražia proga ir padainavome dainą „Partizanų būrys paklebeno duris“. Prisiminęs legendinį vadą Adolfą Ramanauską, senolis apsiverkė…
Nukeliavę apie 12 kilometrų, žygį baigėme Želkūnų bendruomenės namuose. Bendruomenės nariai Jonas Grabauskas, Živilė Višniauskienė, Egidija Valkauskienė pavaišino gardžia partizanų koše. Žygeivius pasveikino ir jiems padėkojo Seimo narys Vytautas Kamblevičius, kilęs iš šios apylinkės Plasapnykų kaimo. Šia proga jis keliautojus apdovanojo Lietuvos Nepriklausomybės Akto kopijomis. Besmaguriaudami koše, dar ilgai šnekučiavomės, džiaugėmės turiningai paminėję svarbiausias Lietuvos datas.
Aukštadvario regioninio parko kultūrologė Rita Balsevičiūtė
Ūlos Breikštaitės, Sonatos Labanauskienės, Marijos Grabauskienės nuotraukos
