Vilija Čiapaitė
Jau ne kartą teko išgirsti gerus atsiliepimus, jog Prienų krašto muziejus yra turtingas ne tik edukacijomis, bet ir puikiu darbuotojų išmanymu savo darbą. Ne vienas prieniškis ar svečias dažnai ieško edukacijų ne tik vaikams, bet ir sau. Muziejininkės netrypčioja vietoje. Tiesiog tyliai dirba savo darbus ir pateikia juos mums – išmylėtus, išpuoselėtus, iki smulkmenų apgalvotus.
Kaip žinia, jau šventės „Prienams 520“ metu muziejininkės supažindino su vandens ženklų gamyba ir popieriaus atsiradimu būtent Prienuose. Tačiau pačią edukaciją teko pirmą kartą išbandyti muziejaus erdvėse.
Taigi, edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė pakvietė pirmajai edukacijai, kurios metu gavome ne tik teorinės, bet ir praktinės informacijos.
Popierius, jo gamyba ir vandens ženklų reikšmė Prienuose. Edukacinių programų vadovės Emilijos Petrauskaitės pasakojimas
„Popieriaus išradėju laikomas Cai Lunas iš Kinijos, 105 m. pirmasis aprašęs popieriaus gamybą. Kinai šį būdą ilgai slėpė. Tik 610 m. popierių pradėjo gaminti japonai. 751 m. šį popieriaus gamybos būdą iš kinų belaisvių sužinojo arabai. Jie pradėjo naudoti kanapinius, lininius, vėliau ir medvilninius skudurus. Juos pjaustydavo, virindavo katiluose su kalkėmis, mirkydavo, po to trindavo grūstuvuose. Tokia popieriaus žaliava buvo naudojama iki XIX a.
Pirmosios rašytos žinios apie popieriaus gamybą Lietuvoje yra Lietuvos didžiojo kunigaikščio 1524 m. duotos privilegijos dviem popieriaus dirbtuvėms statyti Vilniuje.
Popieriaus dirbtuvės paprastai būdavo statomos prie vandeningesnių upių, į vandenį dėmesys buvo kreipiamas ne tik kaip į varomąją jėgą, bet ir kaip į pagalbinę gamybos medžiagą. Nuo vandens skaidrumo priklausydavo gaminamo popieriaus rūšis, jo švarumas ir spalva.
Taigi G. C. Tyrbachas pasiūlė Sapiegai įsteigti Prienuose popieriaus dirbtuvę. Dirbtuvė buvo pastatyta apie 1786 m., Nemunu aukštyn, Drubingės vietovėje, netoli to paties vardo upelio žiočių. Šiandien žmonių vadinama Popierne. Prienų popieriaus dirbtuvė buvo viena didžiausių ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje. 1823 m. joje veikė 22 įvairios mašinos: skudurams draskyti, popieriaus masei grūsti bei maišyti ir popieriui slėgti. Joje dirbo 10 pameistrių, o per metus dirbtuvė pagamindavo 1500 rėzų (pake 500 lapų, svoris 5,29 kg) įvairios rūšies popieriaus.
Gaminant popierių rankiniu būdu, pagrindinis įrankis yra semiamoji forma. Pagaminti popieriaus lapą be semiamosios formos neįmanoma, lygiai kaip neįmanoma išausti audinį be staklių.
Beje, semiamąsias formas auksakaliai gamindavo iš storesnių sidabrinių vielelių kaip atskirą dirbinį. Filigranus gamino kruopščiau, dažnai tai būdavo filigraninio pynimo meno kūriniai.
Vandenženklis buvo popieriaus markė, dirbtuvės ženklas, kuris atskirų dirbtuvių popierių skyrė ir apsaugojo nuo padirbinėjimo. Ir dar. Normaliai dirbant, forma laikydavo vienerius metus“.
Taigi popieriaus gamyba, apie kurią buvo parodytas filmas, kuriame vaizduojami buvo visi popieriaus gamybos darbai, o pabaigoje – vandens ženklai, kurie labai sudomino susirinkusius. Kadangi Prienuose buvo gaminama daug popieriaus, tam buvo skirti ir specialūs vandens ženklai.
Taigi, kokie vandens ženklai buvo naudojami kaip popieriaus gamintojo nuosavybės ženklas Prienuose?
Edukacija pasigaminti ant popieriaus vandens ženklus
Po teorinio popieriaus gamybos pristatymo visi buvo pakviesti susidėlioti vandens ženklus. Tai buvo gana įdomu. Metalinę detalę ir pavyzdį kiekvienas pasirinko savo noru. Vieniems sekėsi puikiai, o kitiems gi teko paplušėti. Į visus klausimus ir paprašyta padėti čia pat buvo edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė. Ji stengėsi, kad kiekvienas ženklas būtų taisyklingai sudėliotas ant medinės plokštumos. Tada laukė kitas etapas – ant sudėlioto ženklo buvo uždedamas šlapias popieriaus lapas ir rankiniu spaustuvu tam tikrą laiką spaudžiamas. Nukėlus dangtį buvo matomas ženklas. Ir štai, pradžiūvusius popieriaus lakštus kiekvienas pasiėmė namolio, kaip prisiminimą, jog rankų darbas buvo pakankamai sunkus. Beje, ženklų formos buvo iš nerūdijančio metalo, tačiau jie puikiai tiko smagiam laikui praleisti.
Taigi, visos edukacijos metu buvo jaučiamas susikaupimas, laukimas ir rezultatas, pranokęs visus lūkesčius.
O kad gautume informacijos, kad turėtume priemones šiai edukacijai prie beveik trejus metus dirbusios prie šio projekto edukacinių programų vadovės Emilijos Petrauskaitės prisidėjo „Doto grupė“, juvelyrė Vilma Vaitkevičienė, Prienų rajono savivaldybė ir Lietuvos kultūros taryba bei, be abejo, Prienų krašto muziejus.
Taigi, edukacijoje verta išbandyti, pamatyti, pažiūrėti ir džiaugtis savo paties sudėliotu vandens ženklu.
O būtent ši edukacija sako, jog muziejaus kolektyvas darbus dirba tyliai, tačiau jų mokomoji medžiaga sklinda visu greičiu po mūsų šalį.
Tiems, kuriems jau maga išbandyti save vandens ženklų gamyboje, galima kreiptis telefonu +370 656 37554.+370 656 37554+370 656 37554
