Kokia laisvės troškimo kaina?
Laikas nenumaldomai skaičiuoja dienas, mėnesius, metus. O tai, kas buvo, tegali papasakoti muziejuje surinkta ir eksponuojama medžiaga, saugoma it auksas ir brangenybės. Kiekviena laikraščio skiautė, kiekviena kulka, net mažmožis, susijęs su tuometiniais įvykiais branginami, nes tai istorija, kuri perduodama ateities kartoms. Lietuva kuria savo istoriją muziejininkų pagalba. Laikmetis keičia muziejaus darbuotojus, bet jų surinkta ir renkama medžiaga kruopščiai dedama į archyvus ir laikas nuo laiko rodoma mums, kad nepamirštume savo šalies istorijos, kad ją perduotume kartai, kuri taip pat, tikiuosi, perduos kitoms.
Kaip žinia, Prienų krašto muziejus – atgimimo stadijoje. Iš išorės ramybe dvelkiantis pastatas – tai tik įvaizdis. Viduje jau į pabaigą einantys renovacijos darbai ir dažais bei medžiu kvepiančios patalpos dar laukia didelių permainų. Visos ekspozicijos laukia savo eilės. Vaikščiodama po patalpas negirdi kirvarpų išgraužtų grindų girgždesio, sienos tarsi lūkuriuoja pakabinamų eksponatų… Tačiau būkime kantrūs. Viskas savo laiku.
Prieš atidarant ekspoziciją „Kokia laisvės troškimo kaina?“, vyr. fondų saugotoja Ernesta Juodsnukytė labai jaudinosi, nes susirinkusiųjų „teismui“ buvo pasiūlyta apžiūrėti pirmąją ekspoziciją, skirtą partizaninėms kovoms atminti Prienų krašte. Į patalpą, kuri priminė žeminę, įėjus pajunti kovotojų dvasią, kuria jie gyveno. Šį kartą smalsumo skraistę nuplėšėme ir susipažinome su nauju ir gana įdomiu eksponatų pateikimu. Rodos, tokioje mažytėje patalpoje neįtikėtinai daug eksponatų sugebėjo sutalpinti UAB „Terra media“ direktorius Virginijus Baranauskas, projektų vadovas Algimantas Stankevičius ir Ernesta Juodsnukytė. Daug dirbo, ieškojo, kūrė, ginčijosi, tarėsi, kol atrado kompromisą. Kaip sakė pati Ernesta, tai labai subtilus ir didelis darbas, tačiau jei kiltų klausimų, pasiūlymų – jų laukia. Be to, ji pridūrė, jog jei bus įsivėlusių klaidelių – jos bus ištaisytos.
O „bunkeris-žeminė“ vos tik įėjus pritraukia dėmesį, grindys, primenančios dangtį. Pajudinus ekraną, gali rasti informaciją apie brigadų vadus, kovotojus. Ant sienos, pasukus rankeną, atsiveria vaizdas, primenantis kulkų švilpimą, kitur, pakėlus dangtelį, pamatai didvyrio medalį, aprūkusį prikaistuvą, kurį, beje, padovanojo Dalytė Raslavičienė. Prietemoje boluojantys medžiai – tai edukacinė pamoka mokiniams ir lankytojams, kurie stumdydami juos gali susipažinti su partizaninių kovų vadais. Ant sienos – įstiklintas, nuo laiko beveik sudūlijęs, bet muziejininkų išsaugotas šaukimas, kviečiantis kovoti už laisvę, partizanų susibūrimo vietos žemėlapis. Pasak Ernestos, jis gali būti ne visai tikslus, tačiau vis dar ieškoma informacijos, dokumentų ir, laikui bėgant, jis gali pasikeisti. Tyla, ramybė… Smalsumo vedami stebėjome visą ekspoziciją, kurios dar teks palaukti lankytojams, tačiau reikia pasidžiaugti, jog tai pirmas blynas, kuris tikrai neprisvilo.
Pirmosios ekspozicijos atidaryme dalyvavo ir „Revuonos“ pagrindinės mokyklos direktorė Ilona Balčiukynienė, kuri džiaugėsi muziejaus kaimynyste ir patikino, jog čia vyks ne viena istorijos pamoka. Prienų rajono savivaldybės Kultūros, sporto ir jaunimo skyriaus vedėjas Rimantas Šiugždinis džiaugėsi gera pradžia, kuri tikrai labai vykusi.
O aš tegaliu pasakyti, jog jei tokiu būdu bus įrengti dar keli kambariai, muziejus sulauks tikrai daug lankytojų, nes gana žvalgytis per petį – reikia žengti pirmyn su technologijomis ir muziejams. Kaip to patvirtinimas – žiburiečių su Roma Ruočkiene dainos, palietusios ne vieno širdį ir dvasinį pasaulį. Juk nei vienas eksponatas nebus suniokotas, sunaikintas, o tik bus pailgintas jų gyvenimas.
Vilija Čiapaitė
