Vilija Čiapaitė
Kasmet puošiame eglutę. Jos šakas apkabiname blizgiais žaisliukais, lemputėmis. Kalėdinės dvasios įkvėpti stengiamės ją papuošti taip, kad ja žavėtumės ne tik mes, bet ir draugai, pažįstami.
Taip darydavome iki tol, kol nesusivokėme, kad eglutė, kaip ir kiekviena gyvybė, nori gyventi, žaliuoti. Pagaliau nutarėme įsigyti gyvą eglutę ir pasodinti, kad kasmet lauke galėtume papuošti, o pasibaigus šventėms žaisliukus nurinkti. Per metus ji ūgteli ir, mūsų džiaugsmui, vėl galime ją papuošti šventėms. Rodos, tiek nedaug tereikia – auginti ir palikti augti, kad džiaugtumės ne tik mes, bet ir gamta. O namuose tereikia vienos kitos šakelės, kuri skleistų šventinės dvasios kvapą. Juk šventės pasibaigia, o tada reikia triūsti, rinkti spyglius ir tyliai keiksnoti, kad šventės trumpos, o darbo – visiems metams. Tad jei tik galima – sodinkime, auginkime eglutes prie namų, kad galėtume jų žaluma ir grožiu džiaugtis ne tik per šventes, bet ir ištisus metus.
