Eglė Ščerbinskaitė (Elion): „Tai istorija, griaunanti mitus, jog gražiam žmogui gyventi paprasta…”

Vilija Čiapaitė

Sveikatingumo ir poilsio kompleksas „Vytautas MINERAL SPA” jau gerai žinomas ne tik šalyje, bet ir už jos ribų.

Jame dabar kiekvienas iš mūsų gali lepintis jo teikiamomis sveikatinančiomis ir gydomosiomis galiomis. Prie šio apibūdinimo galiu pastebėti, jog pačiame pastate yra daug erdvių, kuriose galima prisėsti trumpo poilsio, atsipalaidavimo, pokalbio. Gal dėl to ši niša ir patraukė menininkų dėmesį. Juk besigardžiuojant gardžios kavos, mineralinio vandens puodeliu galima pasidžiaugti iš šalies menininkų darbais, kurių darbai prašyte prašosi, kad į juos pažvelgtume pailsėjusiu nuo kasdienės rutinos žvilgsniu, kad suvoktume, jog kažkuri dalelė sveikatinimosi ir poilsio gali tapti ir meninio požiūrio ugdymu.

Štai šeštadienio popietė sukvietė nemažą būrį fotografijos mėgėjų pasigėrėti Eglės Ščerbinskaitės (Elion) fotografijų paroda „Jie vadino ją Mallena…”

Čia tarsi sustabdytos režisieriaus Giuseppe Tomatore 2000 metais sukurto filmo „Malena” akimirkos, kuriose apstu 1940 metais Italijoje vykusio veiksmo. Ir ne veltui parodos pristatymo tekste atradau sakinius, kurie turbūt viską pasako: „Kai grožis tampa įrankiu, žalojančiu tave iš vidaus…” ir „Grožis čia vaizduojamas, kaip siena, skirianti grožį, vidinius jausmus ir išgyvenimus. Tai istorija, griaunanti mitus, jog gražiam žmogui gyventi paprasta…”

Žvelgdama į fotografijas nejučiomis nukeliauji į tuometinius laikus, kai sustabdyta akimirka leidžia pamąstyti, susivokti, analizuoti, įsisąmoninti, jog net ir nuostabius Sicilijos gamtovaizdžius nustelbia moters grožis. O ar ji laiminga? Akyse gali įžvelgti nerimą, skausmą, nuostabą. Tai puikus modelių, dalyvavusių fotosesijose, darbas. Jų ne tik veido, bet ir akių išraiška iškalbingesnė nei manoma…

Būtent fotografės įsijautimas į filmo siužetą, didžiulis stilistės indėlis, modelių mokėjimas įsijausti į vaidmenį ir sudaro visumą, kuri taip žavi susirinkusius. Beje, švelnus fotografijų pasendinimas nukelia į laikotarpį, kuomet vyko veiksmas, ir neleidžia mums susivokti, jog viskas vyko senais civilizacijos metais, tačiau tolumoje pastebi ir mobilųjį telefoną, ir šiuolaikiškus automobilius. Tai sakyte sako, jog nors ir keičiasi laikotarpis, tačiau gražaus žmogaus problema

išliko…

Apie autorę

Jaunosios kartos fotomenininkė Eglė Ščerbinskaitė (Elion) gyvena ir kuria Kaune. Ji išsilavinimą įgijo Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Tekstilės katedroje. Fotografija susidomėjo studijuodama bakalaurą, trečiame kurse, mokydamasi pas žinomą fotomenininką, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininką Gintarą Česonį. 2004 metais ji baigė tuometinę fotomeno mokyklą Kaune, kuriai vadovavo fotomenininkas Romas Juškelis, o paskui žinias tobulino Vilniaus dizaino kolegijoje, studijuodama taikomąją fotografiją. 2014 m. dalyvavo fotomeno stovykloje pas A. H. Bitesnich. Vėliau fotografijos įgūdžius ir fotografines žinias gilinosi pas lietuvių fotomenininką, gyvenantį užsienyje, Albert Pocey.

Čia sutiko savo dėstytoją docentą R. Zolubą, kuris ir paskatino išleisti fotografijos knygą. Menininkė taip pat nuotoliniu būdu baigė fotografijos institutą New York‘e. Šios studijos turėjo didelę įtaką jos tolimesnei veiklai ir tobulėjimui fotografijos pasaulyje. Šios studijos paveikė ją ne tik kaip fotomenininkę, bet ir kaip asmenybę, praplėtė akiratį. Fotografė dalyvavo kūrybinėse dirbtuvėse, vadinamajame workshop‘e, pas A. H. Bietenish, kuriose užduotis buvo aktų fotografija.