Visos šventės – tai mūsų ištakų atgarsių įprasminimas. Juk mūsų senolių Užgavėnių apeigose buvo ir keli pagrindiniai elementai: vaišės, važinėjimai, įvairūs būrimai, Morės vežiojimas ir jos sunaikinimas, persirengėlių eisenos ir vaidinimai – vestuvių, laidotuvių inscenizacijos, žiemos ir pavasario būtybių (Lašininio ir Kanapinio) kovos.
Šventėms buvo ruošiamos vaišės, nes po jų reikėsią pasninkauti. Be to, buvo tikima, kad Užgavėnių dieną negalima jokių darbų dirbti. Antraip galėjai susilaukti įvairių nelaimių, kaip ir Pelenų dieną ką nors padirbėjus.
Visi žino, jog Užgavėnės – žiemos pabaigos šventė. Tai didelė džiaugsmo, juoko, linksmumo, įvairiais papročiais, apeigomis, burtais apipinta diena. Tai savotiškas liaudies teatras, kuriame buvo išjuokiama daugelis gyvenamojo meto negerovių. Užgavėnės švenčiamos visada antradienį, Gavėnios išvakarėse, 46 dienos prieš Velykas.
Buvo ir yra tradicija per Užgavėnes daug važinėti. Važinėjo vežimaičiais, ir kuo daugiau kelio nukeliausi, tuo derlius bus geresnis, bitės daugiau medaus vasarą neš. Važinėdavo rėkaudami, triukšmaudami, dainuodami. O jeigu iš rogių ar vežimo išvirsdavo, tai vis dėl geresnio derliaus…
Dėmesio centre – Morės vežiojimas. Morė – pati nelabosios žiemos dvasia. Ji vežama su spragilu ir šluota. Toks jos vežiojimas ir rodymas reiškia besibaigiančią žiemą ir netolimą pavasarį, pati Morė – besibaigiančias mėsėdžio linksmybes ir greit prasidedantį tylų Gavėnios laiką. Morę bando saugoti Giltinė. Ji, švaistydamasi dalgiu, stengiasi nieko prie Morės neprileisti. O velniai vaizduodavo rašantys žmonių nuodėmes…
Tokių žinių prisirinkę Birštono ir Prienų bendruomenių žmonės ir pradėjo švęsti Užgavėnes, kad demonai būtų išvaryti ir kad spėriau pavasaris atkurnėtų.
Apeigų nepakeisi, tačiau birštoniečiai ir prieniškiai savaip interpretavo šią šventę, be blynų ir riebių dešrigalių ir lašinių valgymo, pasipuošę kaukėmis linksmai dūko ir aibes krėtė.
Birštono vienkiemio žmonės, gal dėl to, kad arčiau žemės ūkio prigludę, linksmai šventė Užgavėnes. Lašininis, apsikarstęs rūkytomis dešrelėmis su lašinio bryzu rankoje visus juokino ir imtynių su Kanapiniu ėjo. Kaip ir dera, pagal visus papročius, vežimaitin belipdamas nuo didelio svorio, o gal nerangumo, linges sulaužė, ir vežimaitis pas kalvį buvo nugabentas. Ot juoko buvo, bet čia pat Medikė lašelių nuo išgąsčio siūlė, kad nežinomos ligos neužkluptų, kad visą laiką linksmi būtų. O Morei, išsprogusiomis akimis žvelgiant į dūkstančią minią, baugu pasidarė, bet užkūrus pirtį po kojomis ji į Dausas iškeliavo, taip ir nesulaukus pagalbos. Čigonės kad jau būrė, tai išbūrė, jog visi šie metai derliumi bus gausūs ir sveikata didele gamta visus apdalinsianti.
Prienuose Morę net su policijos automobiliu lydėjo, kad miestelėnai prieš galą padarydami jos neužkutentų. Juk tiek blogio, žiemos ir krušos paskleidusi, po miestelį pasidairiusi, turi pamatyti, kaip prieniškiai linksminasi ir blynus kemša. Kanapinis ir Lašininis taip susikibo, kad net kaip vištų plunksnos iš jų drapanų lakstė! O velniai ir čigonaitės tik zujo, tik ieškojo lengvatikių, kuriuos labai norėjo apgauti. Čia pat Medikė nuo streso vitaminais ir lašeliais visus girdė, sveikatos linkėjo.
Taigi Morės sudegintos. Jų mirtimi pranašaujama žiemos pabaiga. Morė simbolizuodavo gyvybines jėgas bei žiemos ir pavasario persilaužimo momentą. Buvo tikima, kad sunaikinamas blogis, negerovės, kad greičiau atgis augalija. O mums teliko tik džiaugtis, kad sėkmingai buvo demonai išvyti, ir laukti spėriai per laukus artėjančio pavasario. Juk tam ir šventės švenčiamos, kad derlių gerą užaugintume, kad sveiki būtume, kad vieni kitiems tik sėkmės ir meilės linkėtume.
