Vilija Čiapaitė
Beveik dešimt dienų vykusio dailininkų plenero „Parafrazės” uždarymas sukvietė nemažą būrį meno gerbėjų aptarti, pažiūrėti, susipažinti su dailininkų darbais, gimusiais šioje ramybės oazėje.
Dvyliktasis pleneras buvo neįprastas tuo, kad visą laiką kepino saulė ir tai suteikė kiekvienam dailininkui laisvę nutapyti ne vieną vasara alsuojantį paveikslą. Kaip ir dera, plenero uždarymo metu poetė Aldona Ruseckaitė nuotaikingai ir šmaikščiai pristatė kiekvieną dailininką. Pasirodo, ji kartu dalyvavo edukacinėje programoje ir mokėsi tapyti, tad jos buvimas su dailininkais buvo labai malonus visiems.
Pristatydama plenero dalyvius, ji papasakojo, kaip gimė plenero pavadinimas. Pasirodo, vakarieniaujant buvo aptarta daug variantų ir buvo pasilikta prie daugiausiai pritarimo sulaukusio „Parafrazės” pavadinimo. Parafrazės – tai motyvų perteikimo forma, atpasakojimas. Taigi, dailininkai savo darbuose atpasakojo tai, kas juos supo, kas suteikė dvasinių potyrių.
Plenero dalyviai dirbo it bitutės, nežiūrėdami vietos, laiko. Kai kurie stropiai drožė šventųjų skulptūrėles, gamino didesnio formato skulptūrą, skirtą būtent šiai erdvei, kiti gi savo darbuose panaudojo Davatkyno aplinkos elementus.
Šaunu, kad į plenerą atvyksta jau ir drąsiai save galintys pavadinti šilavotiškiais.
Dailininkai Aušra Andziulytė, Akvilė Poškutė, Gintarė Marčiulynaitė, Eimutis Markūnas, Vilija Čiapaitė, Petras Lincevičius (kuratorius ir vadovas), drožėja Rimantė Butkuvė, grafikos guru Romualdas Čarna, skulptorius Sigitas Straigis, fotografas Remigijus Treigys. Labai gaila, kad negalėjo atvykti šio plenero sumanytojas ir buvęs ilgalaikis kuratorius Alfonsas Vilpišauskas. Jo darbai buvo pakabinti matomiausioje vietoje, kaip padėkos ir pagarbos ženklas.
Po dailininkų ir edukacinių programų dalyvių pristatymo susirinkusius į muzikos ir dainų labirintus nulydėjo aktoriai Henrikas Savickis ir Neringa Nekrašiūtė.
Oficialioji dalis baigėsi, tačiau norisi paminėti Kostą ir Danguolę Lincevičius, kurie globojo menininkus su kitais šilavotiškiais. Jų tėviška ir motiniška ranka saugojo ir prižiūrėjo dailininkus.
Pleneras baigėsi, tačiau, manau, visi dailininkai norės dar sugrįžti čia, į dvasine ramybe alsuojantį Davatkyną, kuris pilnas gėrio ir dvasingumo. Pagaliau, kai visi išsiskirstys, Davatkynas vėl apsigaubs ramybe, laukdamas kitų metų, kitų įspūdžių, kitų veidų, kitų darbų.
