Vilija Čiapaitė
Gyvenimas toks nenuspėjamas. Kiekviena šeima, kiekvienas žmogus yra patyręs netekties kartėlį. Dažnas išėjusiojo buvimą jaučiame šalia. Ir tai ne mitas, tai realybė. Tačiau pamažu skausmas mažėja, o atminimas išlieka. Lankydami amžinojo poilsio vietą – kapines, padedame gėlių, uždegame žvakutę. Tai tylus pokalbis su išėjusiu ir palikusiu ne tik artimuosius, bet ir tai, dėl ko buvo stengiamasi, statoma, prižiūrima.
Žvakutės ugnis – tai nebylus pokalbis su tuo, kuris negali atsakyti, negali patarti, negali kartu pabūti… Tačiau aš šventai tikiu, kad toks pokalbis su nebyliu žemės kauburėliu tarsi nuima sunkumą nuo krūtinės, pradžiugina ir kartu išspaudžia išdavikę ašarą. Čia, kapinėse, niekas nesigėdija ašarų, tylių pokalbių, prisipažinimų. Tai vieta, kuri priima, palaimina, priglaudžia. O Visų šventųjų dieną žvakutės skleidžiama šviesa tarsi nutiesia kelią tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio.
Šią ir Vėlinių dieną kapinės atgimsta. Čia žydi gėlės, dega žvakutės ir kelioms dienoms nušvinta šventa šviesa ir jų skleidžiama šiluma. Tai pagarba, meilė, prisiminimai, atmintis. Ilsėkitės ramybėje…
