Vilija Čiapaitė
Prienų kultūros ir laisvalaikio centras turėdamas puikias erdves kaskart mus pakviečia apžiūrėti menininkų darbus. Šį kartą jau nuo balandžio 6 dienos mes galime pasižvalgyti po Akvilės Poškutės parodą „Dienos. Tik eiti“.
Savo pristatyme autorė rašo: „15 metų myniau tuos pačius molinus takelius: seniau į mokyklą, studijas, dabar su dukryte vežimėliu – tad noriu atiduoti duoklę savo kaimo gamtovaizdžio dvasiai“.
Ir visa tai gali įžvelgti, stebint jos darbus, kurie mus veda keliu, kur matai kaimo trobeles, kurių stogas paskendęs saulės spinduliuose, kur sodri medžių ir pievų žaluma verčia užsimerkus pajusti vėjo judinamus medžio lapus, kur liulančios pievos margumas įspraudžiantis į vasariškus gamtos rėmus… Kai kur boluojantis debesis danguje, už kurio pasislėpęs saulės rutulys…
Visuose darbuose daug rudos spalvos ir tai sako, jog menininkė su šia spalva mus nukelia į sodybų tuštėjimo, o gal naujų atsiradimo metą. Kad trobelės įgautų visai kitus atspalvius, reikės, kad nutekėtų daug vandens.
Tačiau nameliukai, vos įžiūrimai apsamanoję ir kartu nublukinti gamtos, mus traukte traukia užklysti, pasibelsti (o ne paskambinti elektriniu skambučiu!) ir paprašyti puodelio vandens, o gal šviežio pieno, kurio rasi tik pas vėjo nugairintu veidu ir sugrubusiomis nuo darbo rankomis kaimo moterėlės. Jų išvargusios nuo darbų akys ir tvirtu mazgu užrišta skepetaitė – tai giliai trobelės viduje gyvenanti menininkės Akvilės Poškutės vaizdinio duotybė. Gal dėl to, kad žvelgiant į trobeles, jauti jose gyvenusių, o gal gyvenančių žmonių dvasią, kurią puikiai menininkė perteikė savo darbuose.
Nevyniodama į vatą žodžių menininkė pasakoja: „Dailė mane lydi nuo vaikystės. Rimčiau tapybos mokytis pradėjau Kauno dailės gimnazijoje, o vėliau Vilniaus dailės akademijoje. Nors tikriausiai neįmanoma išmokti tapyti. Kiekvienas paveikslas – tai nauja pamoka, nuolatinis procesas savęs paieškų link. Kiekviena paroda lyg žingsnelis tolyn savo keliu.
Šis peizažų ciklas „Dienos. Tik Eiti“, man pačiai yra tąsa egzistenciniams pamąstymams, kurie atslenka iš seniau surengtų natiurmortiškų parodų: „Paprasti dalykai“, „Ar gamta tikrai mirė“, „Mano malkinė pati gražiausia“, „MalkOs. Tapyba“. Dėl to pastebėsite porą senesnių malkų paveikslų, kurie prilipo ir, mano galva, praplečia šios parodos mintį“.
O parodą aplankyti verta! Tuomet pajutę dvasinį sąlytį su Akvile suprasite, jog kiekvienas darbas – tai dvasinio pojūčio gimimas ir pateikimas mums, pakankamai išrankiems žiūrovams.
