Dvariukiečiai palydėjo ilgiausią dieną ir sutiko trumpiausią naktį

Vilija Čiapaitė

Rasomis naktis nuklojo taką,
basomis susirenkam lašus,
išbraidytos pievos ir išpintos kasos,
puošiame paparčio žiedu vainikus…

Taip prasidėjo Revuonos parke Rasos, Kupolinių šventė, kuri yra prosenolinė. Beje, daugelis jau žino, jog ji buvo švenčiama nuo senų seniausių laikų, kai Lietuvoje nebuvo krikščionybės.

Į Revuonos parką žmonės rinkosi vangiai. Atėjus galėjai pamatyti žolynų, kurie tarsi priminė, jog juos teks panaudoti vainikų pynimui. Renginio vedėja trumpai pasakojo apie senolių papročius, kurie neatsiejama lietuvių gyvenimo ir istorinio paveldo dalis. Susirinkusieji paraginti pradėjo šventinio vainiko pynimą. Taigi, kas pripuolę ruošė didelį vainiką kitos dienos šventimui, kas voliojosi žolynuose, o treti, kad užtraukė lietuvių liaudies dainas, jog į parką kas po vieną, kas būreliais pradėjo rinktis smalsuoliai. Kiekvienam buvo įdomūs papročiai, kuriuos mitologiškai perfrazavo čia susirinkusieji.

Trumpiausios nakties ir ilgiausios dienos sutiktuvės

Artėjant trumpiausiai metų nakčiai, jau įprasta pinti vainikus, kūrenti Joninių laužus ir, žinoma, ieškoti paparčio žiedo. Taip bus ir mūsų krašte, tačiau iki to būtina žinoti, jog Rasos ir Kupolinė yra mūsų prosenelių palikimas, tad šią šventę būtina švęsti taip, kaip ir paliko: burtai iš vainikų, žolynų, vainikų plukdymas, šokinėjimas per laužą, kad žmonės, gyvuliai pasveiktų. Kad ir ką postringautų susirinkusieji, tačiau moters didžioji meilė yra Rasos šventė, kai visa naktis kupina stebuklų – laužo ugnis turinti gydomųjų savybių ir apvalo, rasos žolė gražinanti, o žolynai pranašaujantys slapčiausius norus.

Neabejotina, jog Rasos šventimas suvienija žmones, nes visi įtraukiami šokti, dainuoti, vainikus pinti ir juos plukdyti. Galiu pasidžiaugti, buvo labai gražu, kai moterys, įtraukdamos vieną kitą vyrą įsuko į kupolinių ratelius. Nors nebuvo laužo, tačiau ir taip buvo smagu tam nedideliam būreliui žmonių. Dvariukiečiai ir atėjusieji smagiai praleido vakarą, nes čia pat pasilinksminus ir pripynus vainikų galėjai pasigardžiuoti Dvariuko bendruomenės pirmininkės Gražinos Bendinskienės ir jos vyro Antano išvirta koše, atsigerti gaivaus gėrimo.

Pasak pirmininkės, žmonės tapo vangūs, nenori švęsti, o kodėl, ir pati nesuvokia. Tačiau ji tiki, jog tęsti Rasos ir Kupolinių šventimą į Beržyno parką atvyks daugiau žmonių. Smagi lietuviška daina, kupoliavimas, šokinėjimas per laužą, vainikų leidimas į vandenį tikrai atneš daugeliui geros nuotaikos, sveikatos ir noro kitais metais atvykti į parką švęsti vasarai būdingos magiškosios Rasos ir Kupolinių šventės.

Taigi, vainikai nupinti, dainų padainuota, šokių pašokta. Juk kita diena laukia su dar daugiau  mitologinių papročių tęstinumo ir trankesnio šokio bei dainavimo.

Taip pat skaitykite

Parašyti komentarą