Vilija Čiapaitė
„Dvariuko“ bendruomenės pirmininkė Gražina Bendinskienė pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį su Prienų krašto muziejumi puikiai įgyvendina darbus, kurie ypač domina „dvariukiečius“.
Šį kartą sudomino surengta edukacija apie popieriaus gamybą ir vandens ženklų kūrimą bei jų atspausdinimą.
O sudomino todėl, kad prieš daug metų Dvariuko ribose buvo popierinė. Jos gaminamas popierius ir jo kokybė buvo žinoma ne tik Lietuvoje, bet ir už jos ribų. Taigi dabar patalpose jau seniai niekas negaminama, tačiau istorija, kurią surinko muziejininkės, kalba už save.
Ypač daug informacijos surinkusi edukacinių programų vadovė Emilija Petrauskaitė pati bando atkurti popieriaus gamybos ir vandens ženklų gamybos kelią. Be abejo, jei tai būtų daroma, kaip prieš daugelį metų – būtų misija sunkiai įmanoma ir reikalaujanti daug resursų, tačiau išmanioji muziejininkė sugebėjo sukurti edukaciją popieriaus gamybai ir vandens ženklų išgavimui.
Edukacija, kurią pavadinau „Popieriaus kelias“
Taigi į „Dvariuko“ bendruomenės pirmininkės valdas susirinko netoli pusšimčio žmonių, norinčių ne tik pabendrauti, pabūti draugėje, bet ir dalyvauti popieriaus gamybos, vandens ženklų sukūrimo edukacijoje. Atėjo mamos su mažametėmis atžalomis, vyresnio bei garbaus amžiaus, turintys negalią „dvariukiečiai“. Kaip sakoma, visi, kaip vienas kumštis! Juk buvo smalsu patiems pamatyti, pasigaminti ir grįžus namo papasakoti apie edukaciją.
Taigi popieriui pagaminti reikėtų daug darbo, tačiau iš anksto jau paruoštos masės buvo rodoma, kaip buvo gaminamas popieriaus lakštas (beje, kaip gaminta skysta masė popieriaus gamybai, buvo rodomas filmas). Taigi, kai sakoma, kad geriau pamatyti nei išgirsti, buvo akivaizdu!
Po to buvo rodoma ir aiškinama, kaip pasigaminti vandens ženklus ant popieriaus. Ši edukacija buvo be galo smagi. Čia tiek vyresni, tiek jaunieji, o dar labiau mažieji „dvariukiečiai“ taip susikaupę dėliojo filigranas, jog galima buvo stebėtis jų išmone, kūrybiškumu ir naujomis idėjomis. Be abejo, edukacijos metu mažyliams pabosdavo kruopštus darbas, tačiau Gražina Bendinskienė su vyru Antanu atrado jiems užsiėmimus.
Ir dar. Čia pat verdamas troškinys skleidė tokius kvapus, kad net tiems, kurie atėjo pavalgę, seilė varvėjo. Keturios valanda praskriejo kaip viena akimirka. Retas kuris skubėjo namolio. Tarpusavyje vienas kitam rodė savo sukurtus vandens ženklus ir sakė, jog tiek, kiek pas Gražiną ir Antaną Bendinskus susirinko, į muziejaus patalpas tikrai būtų nesutilpę. Taigi smagi pavakarė baigėsi ir tegaliu tik pasakyti, jog bendruomenė tampa bendruomeniška, kai turi aktyvų vadovą.
Po edukacijos visi vienbalsiai sakė, jog dar norėtų dalyvauti panašaus pobūdžio renginyje, nes taip praplečiamas akiratis, sustiprinamas tarpusavio ryšys.
