
Vilija Čiapaitė
Vasara skaičiuoja paskutines dienas. Alsinanti kaitra, tačiau žemdirbiai nuėmę derlių gali ir trumpam atsipūsti, kas, kaip sakoma, retai kada pavyksta. Jų dar laukia lauko darbai, žemės ruošimas būsimai sėjai.
O apie „Duonos ir Ugnies festivalį“ pasakoti norėčiau pradėti Justino Marcinkevičiaus elėraščio „Šventoji duona“ ištrauka:
„…Tai mus, mažus, klupdydavo ant lovos.
Duonelė, ji sakydavo, šventa!
Ne veltui, pirmą kepalą pašovus,
Žegnodavo jį drebančia ranka.
O kai lig soties duonos prižiaumoji,
Tai ir į aslą nukrenta pluta.
Pamatęs tėvas šaukštu užsimoja:
– Pakelk, sūnau, duonelę!
Ji – šventa.“
Taigi, rugpjūčio pabaiga. Prienų Beržyno parke – didelis sujudimas. Juk „Duonos ir Ugnies festivalis“ skirtas mūsų duonai kasdieninei ir jos nuostabiai kelionei iki mūsų stalo.
Nuo pietų skambėjo muzika, o seniūnijos atvyko pasididžiuoti savo kraštuose kepta duona ir iš jos pagamintu maistu. Ne veltui anksčiau duona buvo laikoma šventa!
Vaikščiodama tarp kiemelių, paskanavau ne tik duonos, bet ir duonos torto, duonos sriubos, įvairių sumuštinukų, o „Dvariuko“ bendruomenės pirmininkė Gražina Bendinskienė net blynus kepė. Oi, kaip skanu buvo! Komisija gardžiausio patiekalo ieškojo, o kas iš duonos ar jos produktų nustebino, tai darbštumo ir mokėjimo deramai su ja elgtis rezultatas!
Edukacijos
Tačiau, kad duonelė patektų ant stalo, Prienų krašto muziejininkės net edukaciją surengė, kaip toj pasakoj, kuomet vilkas duonos užsigeidė. Čia kas norėjo, turėjo spragilu prikulti iš pėdelių grūdus, juos vėtytuve išvėtyti, paskui su girnomis sumalti. Vyrai dejavo, mat akmenines girnapuses labai sunkiai teko įsukti, o grūdų tik saujelė susimaldavo. Jie stebėjosi, kad moterys kadaise tokį sunkų darbą dirbo, kad duonelę iškeptų!
Tolėliau jau buvo maišoma duonelei tešla. Kad ji būtų gardi, reikėjo daug darbo įdėti jos išminkymui, iškildinimui. Tuomet, pasak edukatorės, mielių nebuvo, tad išradingosios valstietės raugą pasigamindavo pačios ir jį saugojo, kad kitam minkymui turėtų.
Kapelų varžytuvės
Dar toliau buvo rodoma, kaip duonelę kepė Klaipėdos krašto žemdirbiai. Daug, oi daug buvo galima ne tik pažiūrėti, bet ir pasidomėti apie duonelės kelią iki stalo.
O netoliese skambėjo muzika ir pagal ją šoko Kretingos rajono kultūros centro liaudiškos muzikos kapela „Lakštingalėlė“, Žemaičių Kalvarijos kultūros centro Platelių skyriaus liaudiškos muzikos kapela ,,Apėntaas“, Lazdijų kultūros centro Seirijų kultūros namų kapela „Savi“, Balbieriškio kultūros ir laisvalaikio centro liaudiškos muzikos kapela ,,Temela“, Stakliškių kultūros ir laisvalaikio centro liaudiškos muzikos kapela „Korys“, Prienų kultūros ir laisvalaikio centro pramoginės muzikos grupė „Solo Plius“. Ir ne šiaip sau jie šoko, mat tai buvo varžytuvės, kas gražiau sušoks, sugros!
Beržynas almėjo nuo žmonių ir amatininkų gausos. Vieni stebėjo pasirodymus gyvai, o kiti gi saugiai beržų pavėsyje žiūrėjo pasirodymus ekrane. Tai tikrai puiki mintis, kuri daugeliui labai patiko. Beje, didelio susidomėjimo sulaukė reportažai apie krašto javų augintojus bei edukacijas. O kino filmas „Riešutų duona“ taip pat buvo demonstruojamas led ekrane.
Ir štai, Prienų r. savivaldybės konkurso „Tapkime žydinčia savivaldybe“ ir „Gardžiausio patiekalo“ konkurso nugalėtojų apdovanojimai.
Jau saulei besiritant horizonto link, puikus grupių „Kitava“n ir „Vyšnios“ koncertai. Tačiau beveik valandą vykęs ugnies šou „Deivės Gabijos magija“ visiems ypač patiko. Šventė nudžiugino visus miestelėnus ir svečius.