Turbūt ne kartą teko girdėti pagyvenusį žmogų skundžiantis, kad jam esą nuo gulėjimo sąnariai stingsta, paskui sunku išsijudinti. Jei žmonės sako, reiškia, taip ir yra. Ne iš piršto laužti ir gydomųjų mankštų kompleksai, žinomi jau labai seniai. Dabar tai tapo mokslu, gavo kineziterapijos pavadinimą, tačiau išliko tas pats dalykas – taisyklingas judėjimas, kvėpavimas ir masažas, galintys ženkliai pagerinti organizmo būklę, žmogaus savijautą, nuotaiką.
Kai eini Jiezno PSPC slaugos skyriaus koridoriais, retai kada susitinki vaikštantį pacientą. Ne dėl to, kad čia būtų visi prikaustyti prie lovų, o todėl, kad kažkur eiti, pasijudinti retas nori. Geriau į lovą, pasnausti, pamąstyti, pažiūrėti televizorių, papoteriauti. Šią problemą iš karto pastebėjo naujasis įstaigos vadovas Povilas Rimkus, susipažinęs su ligoniais, su jų gyvenimo skyriuje sąlygomis. O šio veiklaus žmogaus planai vis virsta realybe. Štai ir atsirado slaugos skyriuje kambarėlis, ant kurio durų užrašyta „Mankšta“, o ten šeimininkauja dvi jaunos ir žavios merginos – kineziterapeutė Vilma Stankutė ir jos padėjėja, studijuojanti šį mokslą, Zita Lukoševičiūtė. Tik ką pradėję darbą Jiezne, merginos pirmiausiai susipažino su skyriuje gyvenančiais žmonėmis, jų sveikatos problemomis, poreikiais. Iš vakaro aplankė palatose, ką pamankštino, ką linksmai pakalbino, o kitą dieną pradėjo užsiėmimus mankštos kabinete. Ant kėdžių susėdę įvairaus amžiaus vyrai ir moterys labai noriai vykdo nurodymus, mojuoja rankomis, manipuliuoja lazdelėmis ir kamuoliukais, kvėpuoja taip, kaip nurodo specialistės. O po užsiėmimo išžygiuoja puikiai nusiteikę, dėkodami ir šypsodamiesi.
Kaip tik tokio tikslo, sakė Vilma, ir siekiama, dirbant su pagyvenusiais žmonėmis – paįvairinti jų kasdienybę, paskatinti judėti, maloniai pabendrauti. Jos patirtis šioje srityje gana nemaža, todėl ji gerai žino, kaip išjudinti pagyvenusį žmogų, kaip jį įkalbinti, kokius pratimus atlikti. Visų svarbiausia, tikina specialistė, įgyti pacientų pasitikėjimą, psichologiškai parengti juos užsiėmimams. Juk ne vienas senyvas žmogus tokius „žaidimėlius” su lazdelėmis ar kamuoliukais gali palaikyti net ir pasityčiojimu iš jo, galvos kvaršinimu niekais ir nereikalinga gaišatimi. Jau geriau tabletėlę į burną ir snustelėti. Tad visų pirma, pasakoja Vilma, reikia gerai pažinti pacientus, konsultuotis su jų gydytojais, motyvuoti žmones ir įtikinti, kad tai, ką jie daro mankštindamiesi, yra naudinga ir malonu.
Zita – vietinė, jieznietė, su slaugos ligoniais susipažinusi kartu su mama, socialine darbuotoja, lankydama juos namuose, talkindama jiems ir mamai. Tad visai nestebina, kad mergina pasirinko studijuoti kineziterapiją ir kad noriai talkina vyresniajai kolegei Jiezne. Negąsdina merginų nei tolimas kelias iš Vilniaus į Jiezną, nei gana skurdus darbo įrankių arsenalas. Pasak Vilmos, pratimus galima atlikti su tuo, kas yra po ranka, visai nebūtina prigrūsti salę modernių įrengimų, kad padėtum žmonėms pajusti judėjimo malonumą. Svarbiausia, sukurti gerą atmosferą, nuotaiką, pralinksminti, prakalbinti žmonės ir įtikinti, kad judėti nebaisu. Juk ne vienas sunkiai vaikštantis žmogus yra griuvęs, todėl stengiasi kuo mažiau vaikščioti, o ypač vengia išeiti į lauką, į gryną orą. Bet, panašu, kad visos šios bėdos bus įveiktos, nes iš mankštos kabineto žvaliai išeinantys vyrai tarėsi su merginomis dėl futbolo žaidimo lauke. Tiesa, kol kas tai juokai, bet kad viskas krypsta į gera, akivaizdu. Optimistiškai nusiteikusios Vilma ir Zita įveiks visus sunkumus, o pacientai slaugos skyriuje gyvens sveikiau ir smagiau.
